Skautas nebūtų skautas, jei atsidūręs miške sėdėtų. Sėdėjimas pats savaime yra ganėtinai neskautiškas dalykas. Ar jaunas, ar brandus skautas – nesvarbu, visi žygiuoja, stovyklauja, darbus dirba. Neveltui esam skautiškas judėjimas.

Bet kartais atsitinka.. Na, tiesiog taip būna, kad po visos dienos judėjimo, žygiavimo, stovyklavimo pavargsti.. Kojos linkt.. Susilenkia.. Jau atrodo prisėsi, o ten  - šlapia, kieta, murzina.. 

Visai ne bėda, jei turi miegojimo kilimėlį. Švyst, patiesi, sėst, atsisėdi, žiū, sesių, brolių sugula aplink. Poilsis.. Jau vėlu ir akys merkias, jau lįsi po tentu ar į palapinę, o nuo kilimėlio nukrapštyt sesių, brolių negali – kolektyvinis miegas.

Tuomet bandai nepažadinęs atsargiai tempt kilimėlį iš po miegančiųjų. Iš pradžių – ramiai, paskui šiek tiek su jėga, galiausia – iš visų jėgų. Kilimėlis toks jau daiktas, kad tempiamas plyšta, o tempimo inercija tave pasodina ten pat, kur nenorėjai sėstis anksčiau - ten, kur šlapia, kieta ir murzina.

Atplyšusio kilimėlio gabalo skautai neišmeta. Dažniausiai su savimi nešiojasi, kartais virves prie jų prisitvirtina ir “šikniukais”, “pašikniukais”, “atsisėdukais” vadina.

O mes per ilgus skautavimo metus nusprendėm kilimėlių nebeplėšyt, bet gražiai pjaustyt, atplyšusių gabalų nesinešiot, bet patogiai su guma ant liemens dėvėti. Dar ir gražią emblemą „Skautai. Pramoga su tikslu“ prisiuvom, kad visi matytų, pavydžiais žvilgsniais lydėtų.

Daugiau informacijos apie šį skautišką išmislą - http://www.facebook.com/sikniukas, o jei užsimanei, tai tiesiai į skautiska.atributika@gmail.com rašyk.