Skautavimas Anglijoje buvo kuriamas kaip metodas įteikti geras vertybes ir reikalingus įgūdžius, suaktyvinti jaunimą būti socialiai atsakingais ir padedančiais artimai visuomenei. Visa skautiška treniruotė buvo skirta tam, kad palaikytų tave sveiku, sumaniu ir laiku pastebėtum, kur reikalinga tavo pagalba. Ar tai liko iki šiol?

Reikia užduoti patiems sau klausimus: kiek mūsų vienetai orientuoti į socialinę pagalbą artimui? Kiek mes sąmoningai ieškome kur nelauktai ištiesti pagalbos ranką? Ar musų stovyklos tapo panašios į „dienos vaikų užimtumo centrus“, kur pagindinis tikslas tapo socializacija per žaidimus? Kiek važiuojant į stovyklas, net į užsienio, ieškome kam galima padėti? Visa apie tai, kiek skautai naudingi visuomenei ir ką daro jai, jeigu prašo kažko iš jos?

Dažnai paklausiant vaikų, kas jums yra skautai, sulauki atsakymo, kad „saugi / gera aplinka“, bet nė žodžio apie tai, kaip smagu daryti gerą kitiems. Raudonas kryžius, pvz., suteikia nemažiau socializacijos per aktyvią socialinę pagalbą kitiems. Ar jie daugiau skautai negu mes?

Taigi, ar mes turime eiti link rimtesnės pedagogikos skautavime (neformalus ugdymas ir panašiai) ar link socialinės tarnystės, kaip pradinės skautiško metodo paskirties?

Visi į gatves? :)

Br. Pavel