Kas Naujo?

Skautų naujienos

2016-08-29

Lietuviai saulėtoje Kalifornijoje

"Rambyno" auksinis penkiasdešimties metų jubiliejus.

Liepos 24 – rugpjūčio 7d. dienomis Ramiojo vandenyno rajono skautai šventė stovyklos, pavadinimu „Rambynas“ 50 metų jubiliejų. Šioje stovykloje dalyvavome ir mudu (brolis Ignas ir sesė Augustė).

Dar vasaros pradžioje sėdėjome ir negalėjome patikėti, kad turėsime galimybę šią vasarą stovyklauti visai kitame pasaulio krašte, t.y. saulėtoje Kalifornijoje. Šiandien taip pat sėdime ir negalime patikėti, kad turėjome galimybę visa tai patirti, pamtyti ir pajausti. Pasibaigus kelionei, pailsėjus ir nuslūgus visoms emocijoms stengiames į vieną straipsnį nuosekliai sudėti kuo daugiau įspūdžių ir papasakoti jums ką mes patyrėme per beveik mėnesį kelionės JAV.

Po ilgo skrydžio, begalo varginančio laukimo Maskvoj mes pagaliau pasiekėme saulėtąją Kaliforniją. Sėkmingai nusileidus Amerikos žemėje ir praėjus visus patikrinimus mus ganėtinai pavargusius pasitiko Lietuvos trispalvė ir džiugūs skautų veidai bei uniformos. Vietos lietuvių Baipšių šeima labai svetingai mus priimė ir jau pirmas vakaras parodė, kad mes esame labai laukiami. Apžiūrėjus L.A. tokias vietas kaip Holivudas, Santa Monika bei Beverli Hilsas ir jau šiek tiek apšilus kojas Amerikoje po kelių dienų atvykome į Ramiojo vandenyno rajono lietuvių skautų stovyklavietę pavadinimu „Rambynas“. Šių metų stovykla buvo ypatinga, nes „Rambynas“ šventė savo penkiasdešimties metų jubiliejų. 1966 metais Los Angeles skautai nusprendė nusipirkti žemės sklypą kalnuose, ten per 50 metų pasistatė didžiulę pastogę su virtuve, sandėliais, didžiule pavėsine bei dušais.  Jau pirmą dieną buvo aišku, kad stovyklavimo sąlygos bus labai skirtingos nei mes esame įpratę. Reikėjo nemažai laiko priprasti prie didelio aukščio (2km virš jūros lygio!) bei karščio. Buvome maloniai nustebinti, kaip puikiai įrengti stovyklos pastatai ir sutvarkyta pati stovyklavietė.  Kad pastovyklės būtų dar gražesnės pirmosios dienos buvo skirtos tvarkymuisi ir pionierijai. Jau pačioje stovyklos pradžioje turėjome galimybę pamatyti aplink šmirinėjančias barškuoles bei skorpionus. Pradžioje mes tuo ganėtinai stebėjomes, bet stovyklos pabaigoje supratom, kad tuose miškuose sutikti barškuolę yra taip pat įprasta kaip Lietuvoje pamatyti varlę. Patys skautai sakė, jog per penkiasdešimt metų toje stovyklavietėje niekam nebuvo įkasta, nes visuomet su jomis sėkmingai susidorojama. Taip įvyko ir šiais metais, todėl turėjome progą paragauti barškuolės bei gauti kaklaraiščio movus iš barškuolės odos!

Prie sudorotos barškuolės.

Kiekvienos dienos pabaigoje visus stovyklautojus sutelkdavo vakarinis laužas. Mes su nekantrumu kasdien jo laukdavome, nes kiekvienas laužas būdavo vis kažkuo išskirtinis, išmokome labai daug mums negirdėtų dainų bei žaidimų (didelis ačiū stovyklos laužavedžiams). Savo ruožtu mes taip pat stengdavomės parodyti vis kažką naujo. Žaidėme sinaną, Albiną, kvietėme žvejoti, ėjom gaudyti meškų, bandėme išsiaiškinti kur tikrieji skautai bei daug kitų žaidimų, kurie tikiuosi ir po daugelio metų vis dar bus žaidžiami prie „Rambyno“ laužo.

Vakaro laužas.

 

Taigi taip ir bėgo pirmoji stovyklos savaitė beskaičiuojant aplink atsirandančias palapines, matant vis naujus aplink lakstančius vaikus, vis patiriant bei išmokstant kažką naujo, vis sutinkant žmones, liksiančius draugais visam gyvenimui.  Per didijį savaitgalį stovykla atrodė pasakiškai, susirinko labai daug žmonių, mus aplankė LSS tarybos pirmininkė Rūta Baltaduonytė-Lemon, LSS vyr. Skautininkas Albertas Kerelis, Lietuvos konsulas Los Angeles mieste Darius Gaidys bei daug kitų garbingų svečių. Pagrindinį savaitgalį turėjome maždaug 2val. trukusią vakarinę rikiuotę, didijį stovyklos laužą, rytinį žygį pasitikti saulės bei daug pokalbių ir žaidimų. Visa tai vainikavo vakaro šokiai pastogėje. Širdis ne kartą suspurdėjo girdint tiek daug žmonių vienu balsu traukiančius „3 milijonus“ bei skanduojančius Lietuvos vardą.

Išvyka į kalnus prie Dessert view.

Didžiojo savaitgalio rikiuotė.

Rikiuočių aikštė "Rambyne".

 

Kaip ir pirma stovyklos savaitė, taip ir antroji buvo kupina įvairių naujų patirčių, kiekviena diena turėjo savo temą (buvusių stovyklų pavadinimus), buvo vis kažkuo išskirtinė. Turėjome talentų vakarą, naktinį žygį, ieškojome miške bėgiojančio vienaragio, žaidėme miltų karą. Paskutinę dieną išvykome visi kartu pasibūti į Big Bear miestą. Plaukiojome laivais po ežerą, buvome vandens parke bei turėjome iškylą miesto parke. Galiausiai vakare visi susirinkome į paskutinį stovyklos vakaro laužą. Tai buvo bene pats emocingiausias visos stovyklos laužas. Žaidimams šį vakarą vietos nebebuvo palikta, buvo dainuojamos rimtos ir be galo emocingos dainos.  Šiurpuliukai po kūną bėgiojo būnant taip toli nuo Lietuvos traukiant lietuviškas sutartines. Mes šiam vakarui pasirinkome „Tyliai leidžias pavargusi saulė“.  Šis uždarymo laužas mums buvo vienas įsimintiniausių laužų kuriuose esame buvę, nes išgirdome daug nuostabių dainų, kurios Lietuvoje darosi vis mažiau girdimos. Išeivijoje esantys skautai dainuoja jų senelių dainas, tų žmonių, kuriems teko pasitraukti iš Lietuvos dėl vienokių ar kitokių priežasčių, prieš labai daug metų. Tėvynės ilgesys juntamas kiekvieno skauto kalboje kalbant apie Lietuvą. Viena gražiausių tradicijų po vakaro laužo – dainuojama daina „Leiskit į Tėvynę“, kurios žodžiai skamba taip:

„Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus.

Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus.

Svetima padangė nemaloni ne.

Tėviškėlę brangią vis regiu sapne.“

Paskutinę dieną apimė keistas jausmas, kad jau viskas, jau viskas baigiasi. Buvo sunku išvažiuoti iš „Rambyno“, atsisveikinti su žmonėmis, kuriuos taip gerai pažinome per dvi stovyklos savaites, bet neaišku ar kada gyvenime teks proga dar kartą juos sutikti. Ši stovykla buvo viena unikaliausių ir įsimintiniausių patirčių mūsų gyvenime. Džiaugiamės turėję progą aplankyti Ramiojo vandenyno skautus. Grįžus namo ir apmąstant viską kas įvyko jaučiames palikę širdies dalelę ten toli už Atlanto, todėl tikime, kad ateis diena kai grįšime dar atgal į „Rambyną“. Ir tikime, kad grįšime ne tik mes, bet tikimės, kad šią puikią stovyklą galės aplankyti ir daugiau skautų iš Lietuvos. 

Po stovyklos skridome į Arizonos vastiją. Kartu su Matonių šeima vaikščiojome po autentišką indėnų miestelį, stebėjome saulėlydį ant Didžiojo kanjono krašto bei važinėjome džipu po raudonus Sedonos kalnus. Grįžus į LA vieną dieną praleidome Disneyland parke. Paskutinę dieną turėjome išskirtinę progą aplankyti Lietuvos konsulatą Los Angeles mieste. Konsulas Darius Gaidys aprodė mums savo darbo patalpas bei pavaišino mus pietumis. Paskutinis kelionės akcentas buvo atsisveikinimo vakaras Ruplėnų šeimos namuose. Stovyklos draugai susirinko dar kartą ištarti mums „sudiev“, paskutinį kart palinkėti sekmės, nubraukti dar po vieną atsisveikinimo ašarą bei, žinoma, pasižadėti atvykti į Lietuvą pastovyklauti.

Los Angeles konsulate su konsulu Dariumi Gaidžiu.

 

Arizonoje prie Didžiojo Kanjono.

Disneylande Los Angeles.

 

Atsisveikinimo vakaras

Taigi visa ši kelionė buvo kupina tikro nuoširdumo bei šilto bendravimo. Visą kelionę mumis rūpinosi, mylėjo ir saugojo visa didelė „Rambyno“ skautiška šeima. Todėl ir būdami taip toli nuo savo namų, mes vistiek jautėmes tarsi būdami namuose. Taigi tariame didelį „ačiū“ Ramiojo vandenyno rajono skautams už tikrai puikią stovyklą ir nuostabų priėmimą. Sveikiname dar kartą su auksiniu 50-tuoju jubiliejumi. Tegyvuoja „Rambynas“!

Esame be galo dėkingi tiek LS, tiek LSS Ramiojo vandenyno rajonui už suteiktą galimybę patirti šį gyvenimo nuotykį.

 

 

 

Sesė Augustė Slavickaitė ir brolis Ignas Balza