Tęsiant lietuvaičių pasakojimus apie Roverway 2016, galime pasidalinti RoverCom'ų – sesės Eglės ir brolio Klemenso (iš Prancūzijos), straipsniu apie nuotykius pirmoje stovyklos dalyje.

Originalią versiją anglų kalba rasite čia -> http://www.roverway2016.org/en/2016/08/12/rover-report-6/

ROVERWAY – NE TIK STOVYKLA!

Vieniems tai gali atrodyti juokinga, kiti to gali nesuprasti, bet tiems, kurie buvo čia, tai bus gera proga atsiminti ir didžiuotis, kad buvo viso šito dalis. Roverway – ne tik stovykla, tai galimybė atrasti amžinus draugus ir patirti vieną didžiausių nuotykių savo gyvenime. O mūsų nuotykis prasidėjo Monpeljė mieste! Bet ši istorija ne vien apie stovyklą, ji apie mūsų gyvenimą kartu!

Pirmiausias dalykas, kurį turėjome padaryti Monpeljė – užsiregistruoti, taip tapome oficialiais Roverway2016 dalyviais. Atidarymo ceremonijos metu galėjome pamatyti kokios šalys atvyko, sprendžiant pagal vėliavų įvairovę. Tarp daugybės „asmenukių“, mes dar spėjome išmokti ir renginio dainos choreografinius judesius. Kai oficialioji dalis baigėsi, turėjome susitikti su savo „keliu“, kurį simbolizavo antis. Geriau pažinti vieni kitus, prieš pasiskirstant į skirtingas skiltis, padėjo keletas žaidimų. Kiekviena skiltų sudarė kurios nors šalies vadovas  bei 5-7 roveriai iš skirtingų šalių (Ispanijos, Prancūzijos, Lietuvos, Norvegijos, Vokietijos ir Čilės). Atvykus į stovyklavietę mūsų laukė jau paruošti užkandžiai ir pirmasis susirinkimas, o po palapinių miestelio įsirengimo pagaliau galėjome ramiai pailsėti.

Pirmasis rytas prasidėjo nuo dar vieno susirikimo, kurio metu aptarinėjome taisykles bei kasdienes pareigas, kurias turės visos skiltys.

Likęs rytas buvo skirtas kiekvienos skilties stalo statymui bei tokios užduotims kaip skilties pavadinimo, emblemos bei šūkio kūrimui. Atrodė, kad diena bus nuostabi, iki kol išgirdome naujienas apie artėjančią audrą, kuriai turime pasiruošti (apsikasti žemę aplink savo palapines bei padėti vieni kitiems). Mes dar ir dabar juokaujame apie „audrą“, nes pavojus buvo melagingas. Vakaras buvo kupinas emocijų, nes stengėmės pažinti skirtingas kultūras pagal jų žaidimus, dainas, šokius.

Kita diena prasidėjo nuo žygio su mūsų partnere, kuri supažindino su mūsų būsimais darbais. Žygio negalėjome užbaigti dėl užlieto kelio, bet turėjome galimybę pamatyti dinozaurų paliktų anspaudų ir toje vietoje retų augančių augalų. Vėlėliau pasidalinome į dvi grupes: vieni pradėjo darbus, kiti žaidė aktyvius žaidimus. Mūsų kelias Bécours kaimelyje turėjo tokius bendruomenės darbus kaip: objektus žyminčių kelio ženklų gamyba, kurie skirti mokymo tikslams, saules laikrodžio piešimas ant grindinio.

Tikriausiai pats įdomiausias dalykas apie maistą yra toks, kad mūsų patiekalai yra internacionaliniai ir kasdien išbandome vis naujus receptus. Po pietų pirmą kartą šioje stovykloje kėlėme vėliavą (kone pusei mūsų kelio dalyvių šis vėliavos kėlimas buvo pirmas gyvenime). Antroje dienos dalyje grupės apsikeitė ir tęsė veiklas bei atrado laiko užbaigti įsikūrimo darbus.

Vakaro programa reikalavo ne mažai jėgų, nes lietuvės su prancūzais suorganizavo strateginį vėliavos grobimo žaidimą. Trys komandos, pavadintos „Cheese“,  „Crepes“  ir „Ratatouille“ (patiekalai, kuriuos valgėme vakarienei), turėjo pavogti priešininkų vėliavą bei gintis savo. Jei kuris nors žaidėjas netekdavo savo gyvybės, keliaudavo tiesiai į „Pragarą“, kuriame turėdavo atlikti įvairiausias užduotis, kad gautų kitą gyvybę. Kai žaidimui skirtas laikas baigėsi, jau buvo aiški nugalėtojų komanda, kuria tapo dvi vėliavas turintys „Crapes“.

Trečioji diena buvo ypatinga, turėjome kiekvienas pasirinkti vieną iš keturių veiklų. Didžioji dalis mūsų jau ryte išsiruošė į žygį po kalnus, kuris pareikalavo jėgų, bet buvo vertas dėl kerinčio kraštovaizdžio. Tuo tarpu likusi grupė baiginėjo vakarykščius bendruomenės darbus, o vėlėliau išsiskirstė į savo veiklas: vieni ėjo į avių fermą, kurioje matė ir kupranugarių; antri apsilankė Millau mieste; tretieji vyko į Micropolį, į vabzdžių muziejų.

Vakaro programa buvo pilna dainų, nes kartu su  netoliese stovyklaujančiais vaikais bei savanoriais surengėme Euroviziją, kuri buvo pilna ne tik skirtingomis kalbomis skambančių dainų, bet ir linksmų žaidimų.

Kol žygeiviai iš ryto darė bendruomenės darbus, kurių anądien nedarė, likusieji turėjo laiko tiesiog pabūti kartu. Rikiuotės metu uždegėme olimpinę ugnį, kuri simbolizavo mūsų Olimpiados pradžią. Olimpiada susidėjo iš skirtingų žaidimų iš kiekvienos šalies. Galiausiai prisiminėm vaikystę ir kartu su skautais iš Ispanijos žaidėme slėpynes, bei prisijungėme prie vokiečių laužo, kuriame netrūko nei dainų, nei užkandžių.

Sekanti diena prasidėjo autobuse į Roquefortą, kuriame laukė dar vienas žygis su nepamirštamais vaizdais. Kai kurie nebuvo tinkamai pasiruošę, kai kurie pabijojo aukštų kalnų, bet maršrutą įveikėme visi! Žygis pareikalavo jėgų, todėl maistas padėjo jas atgauti. Suvienijus jėgas gaminome prancūziškas salotas pietums. Po šiokio tokio poilsio turėjome keliauti į Roquefort „Papillon“ sūrio fabriką. Buvome supažindinti su sūrio gaminimu, jų įvairove, o ekskursijos pabaigoje degustavome šios gamyklos produktus. Grįžus į stovyklavietę laukė vakaro programa, kurią buvo paruošusios komandos iš Norvegijos ir Čilės.

Antradienį, kai išvydome pirmuosius saulės spindulius, jau žinojome, kad tai paskutinė diena šioje stovyklavietėje. Rikiuotės metu mus aplankė šio regiono vadovė, kuri atvyko su dovanomis ne tik kelio vadovams, bet ir dalyviams. Dabar visi turime stilingus akinius nuo saulės!

Iki pietų turėjome pasiruošti savo kelio pristatymą, kurio reiks Jambvilyje. Pristatymus kūrėme įvairių užsiėmimų pagalba, tokių kaip mimikos, piešiniai, vaidinimas, suvenyrų gamyba, dainos, istorijos, žaidimai, šešėlių teatras. Net dangus pravirko, kai teko krautis daiktus bei ardyti stovyklavietę, ir nei vienas iš mūsų nenorėjo atsisveikinti su šia vieta, kurią jau galėjome vadinti „namais“. Paskutinės valandos stovyklavietėje buvo skirtos visų džiugių akimirkų prisiminimui, šios dienos darbų rezultatams ir paskutiniam mūsų kelio laužui.

Galop, palikome stovyklavietę ir pradėjome savo naktinį žygį į Verrière, kur turėjome praleisti paskutinę naktį drauge. Ir dabar jau keliausime į Jambvilį.

Nepaisant mūsų kultūrų skirtumų, mes sugebėjome padaryti šią stovyklą nepamirštama. Tikriausiai, taip nebūtų be mūsų nuostabių ir nepakarojamų kelio vadovų, taip pat turėtume dėkoti visų komandų vadovams, kurie sugebėjo išspręsti visus nesklandumus dar jiems net neatsiradus. Mieli Roveriai, žvelgiant į mūsų nuveiktus darbus ir gyvenimą kartu, galime tuo didžiuotis – MES TAI PADARĖME!

Dabar jau žinote, ką veikėme pirmąją savaitę! Trečioje (paskutinėje) dalyje pažadame papasakoti apie tai, kas vyko Jambvilyje. Tad laukite tęsinio!

Sesė Eglė