Skautai knygose

               Kelios dešimtys grožinės literatūros veikalų buvo išleisti jau per pirmuosius tris skautų organizacijos dešimtmečius. Daug rašytojų norėjo kurti skautavimo tema nes tai buvo nauja ir pelninga sritis, tačiau tuo pat metu iškilo grėsmė dėl netinkamo skautų vardo ir ženklų naudojimo, todėl tokių knygų leidimą buvo stengiamasi kontroliuoti, nepaisant to buvo išleista nemažas skaičius knygų, kurių Amerikos skautų asociacija patvirtinusi nebuvo. Tačiau tuo pat metu buvo išleista ir puikiai skautiją reprezentuojančių knygų.

Vienas iš sėkmingiausių autorių buvo Percy Keese Fitzhugh, kuris parašė ir išleido daugiau nei 70 knygų tarp kurių buvo ir trylikos novelių rinkinys apie skautą Pee-Wee Harris, kuris tapo itin populiarus Amerikoje. Pee-Wee Harris -  aukščiausios klasės skautas, nuolatos dėvintis vieną iš daugelio savo uniformų, visad su savimi turintis kompasą, lenktinį peiliuką ir šiek tiek maisto, kad bent šiek tiek numalšintų nenumaldomą apetitą. Berniukas yra vienas iš tokių, kurie niekada nesusižeidžia ir nenuliūsta, kad ir kas jam atsitiktų.  Jis, žinoma, patiria daugybę nuotykių ir pamoko visokio plauko piktadarius naudodamasis savo skautiškomis žiniomis, gudrumu ir beribe sėkme. Įdomu tai, kad Pee-Wee Harris‘o personažas yra tikro, autoriaus pažįstamo skauto, prototipas.     

          Lietuvoje grožinei literatūrai apie skautus atstovauja gerai žinomas kūrinys - Romualdo Spalio-Giedraičio knyga “Gatvės berniuko nuotykiai”(1952), kuri yra paremta asmeniniais išgyvenimais (autorius pats buvo skautas ir netgi vadovavo vienam Anglijos skautų vienetui).

           Knygoje vaizduojamas prieškario Kaunas, pagrindinis veikėjas – Jonas, berniukas daug laiko praleidžiantis gatvėje, vagiantis kaimynų obuolius ar daržoves, kad galėtų prasimaitinti, nes gyvena itin vargingai, tačiau tai kelia ne graudulį ar gailestį, bet simpatijas: skaitytojui Jonas pristatomas kaip guvus, išdykęs berniūkštis („Pailsėjęs organizmas reikalavo maisto ir nuotykių“, p. 26). Nuotykiu – vagyste iš svetimo sodo ir pažintimi su studentu, pakeitusiu Jono gyvenimą, – ir pradedama apysaka. Naujasis pažįstamas pasiūlo Jonui vykti kartu į skautų stovyklą. Ten vaikas atranda kolektyvo teigiamas vertybes – bendrą darbą ir pagalbą vienas kitam, ne nuobaudomis, bet pasitikėjimu grįstus santykius su vyresniaisiais. Energija, anksčiau nukreipta į beprasmį išdykavimą, dabar skiriama naudingai veiklai. Pripažįstama, kad geram auklėjimui reikia daug pastangų, kad pasitaiko klaidų. Šios pastangos nenueina veltui: iš stovyklos Jonas grįžta labai pasikeitęs, tačiau pats patraukliausias jo charakterio bruožas – didžiulė fantazija – išlieka. Jono pasakojimai apie stovyklą gatvės bičiuliams ne itin atitinka realybę, bet suteikia kūriniui komiškumo efektą, gerokai pagyvinantį visą kūrinį.

          Antrojoje dalyje Jonas gauna progų panaudoti savo skautišką patirtį, jis įkuria savo „skiltį“ sugalvoja savo taisykles, pagal kurias ji turi veikti klausyti vadovybės, būti gamtos draugais, visad juoktis ir t.t.).Trečioji dalis  - vaikiškas detektyvas. Jonas jau nebėra tas gatvės vaikas, kuris galėtų ką nors pavogti, bet aplinkybės susiklosto taip, kad jis yra apkaltinamas brangaus laikrodžio vagyste ir turi įrodyti, kad yra nekaltas. Čia jam ir vėl padeda skautai ir su jais įgytos žinios. Taigi toliau plėtojama mintis, jog tam, kad pasikeistum, reikia kolektyvo paramos ir pasitikėjimo – tiek suaugusiųjų, tiek bendraamžių.

         Romualdo Spalio-Giedraičio knyga “Gatvės berniuko nuotykiai” puikiai pavaizduoja skautijos Lietuvoje pradžią, leidžia suprasti kaip tuomet buvo interpretuojama skautiška ideologija ir elementariai įsivaizduoti, kaip 20.a pradžioje vyko skautiškos stovyklos bei užsiėmimai. Ši knyga ne tik skaitosi labai lengvai ir maloniai, bet ir suteikia žinių ir idėjų, kurias galima pritaikyti ir šiandieniniame skautavime.

Skautai kine

     Kadangi skautų judėjimas buvo itin vertinamas 20 amžiuje, jie buvo vaizduojami daugybėje kino filmų. Žinoma, daugiausiai filmų buvo sukurta Amerikoje, kur skautavimas buvo ganėtinai stipriai siejamas su amerikietišku gyvenimo idealu.  Skautai yra vaizduojami ar bent jau minimi daugiau negu penkiasdešimtyje filmų, galybėje animacinių filmukų ar serialų epizoduose iš kurių turbūt geriausiai žinomi yra „The Simpsons“, „South park“, „Friends“ ir t.t.

            Skautai dažniausiai vaizduojami situacijose kalbant apie vaikystę, neretai veikėjai pažymi skautuose išmoktus dalykus ar įgytą patirtį (mazgų rišimas, palapinės statymas ar orientavimasis miške). Skautų įvaizdis ganėtinai dažnai yra idealizuojamas, jie vaizduojami kaip labai atsakingi, visad paklūstantys taisyklėms ir besistengiantys daryti gerą kitiems. Žvelgiant iš pirmo žvilgsnio šios savybės atrodo labai teigiamos ir sveikintinos, tačiau šiuolaikiniuose filmuose jos kartais įgauna šiek neigiamą prasmę su ironijos ar pašaipos prieskoniu, bet tai toli gražu nėra taisyklė.

           Čia bus aptariama bent keletas iš gausybės filmų apie skautus. Visų pirma – vienas iš pirmųjų filmukų/epizodų apie skautus pavadinimu „Scouts to the Rescue“ -  „Skautai į pagalbą“. Šis pusantros minutės trunkantis filmukas buvo susuktas 1908 metais. Filmukas iš tiesų yra labai paprastas, o skautai jame, kaip ir buvo galima tikėtis, yra vaizduojami tik iš teigiamos pusės. Vaizduojama skautų skiltis, kuri yra išvaroma iš ūkininko fermos, tačiau prieš pat skautams iškeliaujant, jie išgirsta, jog dingo ūkininko dukra - ji pagrobta. Tada berniukai puola jos ieškoti, jie panaudoja savo skautiškas žinias, ieškant pėdsakų ir ženklų kur galėtų būti mergaitė, ir jiems pavyksta ją rasti. Skautams taip pat tenka susigrumti su pagrobėjais, bet visa skiltis yra apsiginklavusi lazdomis, taigi įveikti piktadarius ir išvaduoti mergaitę užima vos keletą sekundžių. Filmukas baigiamas kontrastu su filmuko pradžia, nes berniukai jau sėdi pas ūkininką prie stalo ir yra vaišinami visokiomis gerybėmis. Reiktų paminėti, kad 1939 metais buvo išleistas tokio paties pavadinimo filmas apie skautus, tačiau jo siužetas neturi nieko bendra su šituo, pirmuoju skautišku filmuku.

Kitas labai populiarus ir daug kur pažymimas filmas yra „Follow me, boys“.Filmas, išleistas 1966 metais, sulaukė itin daug dėmesio, nes tai buvo paskutinis Walt‘o Disney‘aus kompanijos kūrinys prieš jam mirštant nuo plaučių vėžio. Taip pat reiktų pažymėti, kad šis filmas buvo vienas iš pirmųjų kuriame vaidino būsima kino žvaigždė Kurt Russel.

             „Paskui mane, berniukai“ yra sukurtas M. Kantor‘o knygos „God and my country“ motyvais, tačiau nemaža dalis detalių tarp filmo ir knygos skiriasi (Disney bruožas). Filme vaizduojamas jaunas vyras, kurio svajonė yra tapti advokatu ir dirbti didelei korporacijai. Bet tam kad jis galėtų tai pasiekti, jam laikinai teko apsistoti nedideliam miestelyje ir dirbti parduotuvėlėje. Norėdamas įsitraukt į bendruomenės veiklą jis sutinka vadovauti skautų būriui ir šitaip su jais labai suartėja ir patiria nemažai nuotykių. Galų gale kai jaunuolis gali imtis teisės studijų, jis supranta, kad jam šito nebereikia, nes jis jaučiasi laimingas gyvendamas šitame miestelyje ir dirbdamas su vaikais.

Galiausiai reiktų aptarti vieną iš naujausių filmų, kuriame skautų motyvas yra itin svarbus. Tai 2009 metais išleista animacinė komedija „Up“ – „aukštyn“, kuri sulaukė puikių kritikų įvertinimų, buvo nominuotas ir apdovanotas keletu apdovanojimų bei buvo pirmasis animacinis filmas kada nors atidaręs Kanų kino festivalį.  Šiame animaciniame filme pasakojama apie vieno senelio norą nukeliauti į Pietų Ameriką ir šitaip įgyvendinti savo ir mirusios žmonos jaunystės svajonę. Tačiau jam visai netikėtai tenka susidurti su skautu Russel‘u, kuris tiesiog nori užsitarnauti „pagalbos seneliams“ ženkliuką ant savo uniformos. Nors iš pradžių jaunasis skautas ir senasis ponas Fredricksen‘as  visai nesutaria, vėliau jie tampa gerais draugais ir padeda vienas kitam išpildyti savąsias svajones,

             Skautas Russel‘a filme vaizduojamas kaip labai aktyvus, smalsus ir optimistiškas berniukas, ypatingas dėmesys atkreipiamas į duoto žodžio vertinimą. Tačiau filme galima įžvelgti ir šiokių tokią opoziciją tobulo skautų įvaizdžiui, kaip fizinis berniuko silpnumas ar nemokėjimas pasistatyti palapinę, tačiau tai pagrindinį veikėją daro tik dinamiškesniu ir įdomesniu personažu.

Skautai tapyboje

           Kalbant apie skautų vaizdavimą tapybos darbuose, čia absoliučiai karaliauja viena asmenybė - amerikietis Norman Rockwell. Nuo 1924 iki 1974 būtent šis žmogus tapė piešinius Amerikos skautų kalendoriui ir už tai buvo įvertintas pačiu garbingiausiu skautišku apdovanojimu Amerikoje-Sidabriniu bizonu.

          1929 metais šis kalendorius jau buvo pats populiariausias Amerikoje, bei toks išliko dar ilgą laiką. Savo piešiniuose N.Rockwell kūrė idealizuotą skautų paveikslą (pavzdžiui atliekant geruosius darbelius) Paveiksluose pavaizduotų skautų uniformos ir kita atributika buvo nupiešti preciziškai tiksliai, nepraleidžiant nė vienos smulkmenos. Nors N.Rockwell didžiąją dalį savo gyvenimo tapydavo tik Amerikos skautus, nuo šeštojo dešimtmečio jis atsisuko ir į užsienio skautus, pradėjo tapyti kalendorius ir paveikslėlius skirtus pasaulinėms skautų stovykloms. Dailininkas net ir po daugelio metų sugebėdavo sugalvoti šviežių ir įdomių idėjų, kaip ir kur pavaizduoti skautus.

Čia galite pamatyti bent keletą N. Rockwell' o kūrinių