Jei be įžangų, tai buvo taip. Sustoja mūsų autobusas ir gaunam visi kaspinėlius skirtingų spalvų pagal pastovykles, kuriose gyvensim. Juos turėsim prisirišt prie savo daiktų, kad jie būtų nugabenti į tinkamą vietą. Jaučiat, nereikia neštis daiktų per pusę stovyklos, viską stebuklingi elfai transportuoja! Kol mūsų bagažas iškraudinėjamas, į autobusą pasisveikinti įlipa brolis Gintas, stovyklos viršininkas, su kuriuo susipažinome dar Lietuvoje.

Palapinės vyr. skaučių pastovyklėje jau pastatytos, reikia tik į vidų turtus susinešti. Neapdairiai nusinešėm sulankstomas loveles iš raštinės – mūsų jau laukia paruoštos palapinės su rimtomis metalinėmis lovomis, spyruoklėmis, matrasais, kaip priklauso. Čia bus mano minkščiausiai išmiegota stovykla!

Taip atrodė įsikūrimas. Malonus, greitas, komfortabilus kaip gerame viešbutyje. O taip, ir visai šalia pastovyklės – baseinas. Tik palmių trūksta.

--

Muzikinis fonas. Labai greit suprantame, kokie bus ateinančių dienų šlageriai: „Aš nupirksiu batukus tau“, „Tave aš pamačiau“ ir „Greitai greitai“. Jaučiuosi, kaip grįžusi į paukštytės laikus, kai be šitų dainų neapsieidavo laužai Kernavėje, todėl tik smagu.  Stovyklos himną išmokstam greičiau nei „ryte žiogai“ ir dainuojam lygiavertiškai su visais stovyklautojais. Prie laužų šokam, dainuojam, truputį ir savo repertuaro integruojam. Lietuvių liaudies žaidimai „visi pasaulio bananai vienykimės“ ir „štai dainelė apie ponį“ sulaukia milžiniško pasisekimo, o tradicinio žiemos iš kiemo vijimo burtažodžio „vo tan šū“ žodžiai net spausdinami stovyklos laikraštyje. Kolosali sėkmė!

Su sese Milda laiko veltui neleidžiam, susikaupusios pačios mokomės dainų. Išmokom tokias: „Mes esame vyr. skautės“, „Aš atsikėliau anksti rytelį“, „Jei patinka tau vyr. skautės, tai paplok“, „O kai vyr. skautės atžygiuos“, „Kai paukštytės atžygiuoja“ ir turbūt dar, bet nebepamenu. Jei negirdėjote sąskrydyje šios koncertinės programos, kreipkitės, padainuosime kitomis progomis.

--

Ką veikiau per dienas? Iki pietų visada būdavau užsiėmusi su oro skautais. Iš pradžių skautams vedžiau užsiėmimą apie lėktuvų dalis ir kaip dėka jų lėktuvas skrenda. Eleronai, fiuzelažas ir kiti burtažodžiai tapo mano draugais. O tada kažkaip tapau raketų valdymo centro direktore ir padėdavau visiems oro skautų programos dalyviams leisti raketas. Į mėnulį! Man nieko nėra smagiau už kosmosą ir keliones į mėnulį, vis svajoju, kada galėsiu ten nukeliauti, todėl ir šis užsiėmimas man kėlė vien džiaugsmą. Išskyrus gal pirmą kartą, kai pati konstravau raketų paleidimo stotis ir išsimurzinau rankas. Tai buvo pirmas išsimurzinimas per penkias (maždaug) stovyklos dienas, kaip matote, ryškiai įstrigęs atmintin. Dar brolis Paulius vakarais duodavo paskraidinti radijo bangomis valdomą lėktuvą, sakė, esu talentinga jo nuleidėja ir tikrai! Man taip patiko! Net nutupdyt į medį pavykdavo taip, kad lėktuvas ir toliau galėtų skraidyti.

Gal rimčiausia, bet man juokingiausia, buvo dalis, kai netyčia tapom oro skautais. Pirmąkart per savo skautavimą laikiau tokį rimtą ir sunkų egzaminą, nuostabu, kaip iškenčiau jį, bet buvo tikrai labai sunku vien išsėdėt tiek laiko ir visokias užduotis daryt. Viskas baigėsi nauju kaklaraiščiu kolekcijoje ir labai smagiu naktiniu raketos paleidimu į dangų. Bžžžžž!! Vis aukštyn!

--

Vieną dieną kažkaip mes su Asta tapome paukštyčių vadovėmis. Aplikuodama buvau pažadėjusi ką nors nuveikt su paukštytėmis, tad štai ir atėjo maksimalių išbandymų metas. Kartu su jomis pastatėme orų stebėjimo stotis, kurios matuoja vėjo kryptį, temperatūrą ir kritulius. Jau buvo sunku.

Tada ėjom prie ežero – kaip gerai, kad pakeliui sustojo autobusiukas ir mus nuvežė! Pasistiprinusios paukštytiškais užkandžiais leidomės išbandyt vandens pramogų. Trukdėm broliui Kėkštui žvejoti, mynėm vandens dviratį, o tada, o tada... Visos tos pašėlusios paukštytės metė mums iššūkį. Vandens karą! Susikaupę ir sušokę karo šokį sulipome į valtį: aš, sesė Asta ir broliai Šepetėlis su Kėkštu. Rinktinė vyr. skautų komanda, bet ar atsilaikysime prieš visą gaują paukštyčių ir jų laivo vadą iš BSA (Boys Scouts of America)? Įtampa augo, o mes bandėm semt vandenį iš savo laivės. Juk niekur nenuplauksi, kai tiek vandens. Įtampa vis dar augo, nes paukštytės buvo žymiai kovingesnės už mus ir savo irkluotoją jau seniai spėjusios sulaistyt iki šlapiausio šlapumo. Tai buvo mūšys – vanduo liejosi visur, purslai purslavo, kažkas klykė, baigėm ežerą išsemti ir vieni ant kitų supilti.

Jūrų skaute dar šiek tiek nebūsiu, tai paaiškėjo, kai kovos įkarštyje atsidūriau už borto. Visa laimė, kad komanda gera, greit atitaisėm situaciją ir dar spėjom pakovoti. Fit fit, laikas praskriejo akimirksniu, išsigrėžėm drabužius, iš šimtas penkiasdešimto karto surinkom paukštyčių turtus ir šiaip ne taip grįžom namo.

--

Dar daug nuotykių mes patyrėme Ohajo miškuose. Vien apie stirnas ir kitus gyvūnus būtų galima rašyti rašinėlius. Noriu spėti į rugpjūčio mėnesio iššūkį ir palikti erdvės kitų lietuvaičių pasakojimams, todėl susilaikysiu pasidalindama tik esminiais įspūdžiais.

Didelis ačiū išeivijos broliams ir sesėms pakvietusiems mus ir taip svetingai priėmusiems! Stengėmės nepridaryti per daug eibių, o jei ką visgi pridarėm – tai meškėnų kaltė.

Toks pats didelis ačiū puikiai ir išdykusiai laužo po laužo kompanijai, nes su jumis buvo itin smagu. Labai labai smagu.

Jorė

Į temą:

Oficiali stovyklos nuotraukų galerija

Laimos dienoraštis tiesiogiai iš stovyklos

Senas interviu su broliu Tomu Dundzila apie išeivijos skautus ir kitus dalykus