Iš psichologo užrašų.

Šiandien turėjau tris labai skirtingus, tačiau kažkuo labai panašius klientus.

Mergina  pas mane apsilankė  pirmąkart. Jai apie 26 metus, nedrąsi, užsisklendusi. Tiek bendraudama su administratore, tiek su manimi nežiūri į akis, kalba labai tyliai, vos girdimai, labai trumpais sakiniais. Kūnas nejudrus, sustingęs. Pasakoja istoriją apie savo šeimą, ankstyvą mamos netektį, mokyklą, patyčias, mokytojų abejingumą, nuvertinimą... Ji mano, kad visa tai prisidėjo prie jos dabartinės situacijos, savęs nuvertinimo, negebėjimo susirasti darbą.

Vaikinas – 22-ejų metų  kenčia nuo priklausomybės alkoholiui.  Menkai palaiko akių kontaktą, tačiau mestas žvilgsnis įtarus, griežtas, tiriantis. Judesiai kampuoti, dažnai staigūs. Vaikinas kilęs iš vidurinės klasės šeimos vidutinio dydžio mieste.  Pripažįsta, kad mokykloje visuomet buvo atstumtasis tiek mokinių, tiek mokytojų tarpe, kelis kartus bandė pakenkti sau, visą laiką trokšta atkeršyti savo skriaudėjams ir greičiausiai tai padarys. Į mane kreipėsi dėl sunkumų valdyti savo agresyvų elgesį, konsultacijas lanko daugiau nei 2-jus metus.

36-rių metų sėkmingas verslininkas ir visuomenininkas. Turi 2 vaikus: paauglį ir 5-toką. Aukštas, vidutinio kūno sudėjimo, kalbėjimo tonas tvirtas, garsus. Konsultuojasi dėl santykių su žmona. Jais susirūpino po žmonos priekaištų, jog su ja jis elgiasi pernelyg valdingai, dažnai pasišaipo net vaikų akivaizdoje, pašiepia ir žemina kitus artimuosius. Klientas mini, jog jo jaunesnysis sūnus patiria patyčias mokykloje dėl palengvintos fizinio ruošimo programos; prasitaria, jog mokyklos laikais buvo priešingoje barikadų pusėje ir pats tyčiojosi iš ne vieno klasės draugo dėl pačių menkiausių priežasčių. Labiausiai tada bijojo, kad taip elgiantis jo „nepričiuptų“ suaugusieji. Jau kuris laikas turi įvairų minčių apie buvusius klasės draugus, jų likimus, vaikus, iš kurių šaipėsi, kamuoja košmariški sapnai apie pavojų, kerštą tų, kuriems kažkada yra pakenkęs. Pats mano, kad jo jaunėlio situacija galėjo turėti įtakos dabartinėms jo mintims ir sapnams; jo elgesys bei nepritaikytos priemonės, nesuvaldytas jo nebaudžiamumo jausmas mokykloje – jo elgesiui namuose ir su savo darbuotojais.

Trys skirtingos, bet kažkuo labai panašios istorijos.  Jos neša užuominą į aplinkinių žmonių abejingą, nerūpestingą elgesį, lyg sąžinės priekaištas kalba apie tai, kaip mes visi elgėmės ar vis dar elgiamės savo aplinkoje, prieš ką užsimerkiame ir paliekame savieigai.

Šios istorijos mums parodo, kiek daug laiko tiek viena, tiek kita pusės nešiojasi savyje savo patirtį, kaip ji veikia mūsų tolimesnį gyvenimą, kokią įtaką daro mūsų mintims, jausmams apie save ir pasaulį bei elgesiui su aplinkiniais.

Norisi susimąstyti, pastebėti savo kasdienybę iš šalies. Patyčios vyksta ne tik įstaigoje, kurioje dirbu, ne tik kolektyve, kuriam priklausau, ne tik mano vaikų ir artimųjų tarpe, bet dažnai ir mano šeimoje. Ką aš galiu padaryti, kad patyčios ar „lengvi“ pasišaipymai nepaliktų baisių pėdsakų kito žmogaus, galbūt vaiko, kuris vos už keleto metų bus suaugusiu žmogumi, gyvenime, jausmuose, elgesyje? Kad jis nenorėtų kerštauti? Kad jis pasitikėtų savimi? Kad jis jaustųsi pilnavertis ir priimamas? Kad jis nesijaustų nebaudžiamas ir visagalis? Kad jis būtų laimingas? Kad galėtų pilnavertiškai kurti savo gyvenimą?

Aš esu suaugęs! Aš galiu sustabdyti patyčias, kurias matau savo aplinkoje pats prie to neprisidėdamas, pastebėjęs, galiu jas nutraukti ar sustabdyti. Galiu būti drąsus ir užstoti tą, iš kurio šaipomasi, tą kurio pasaulis šiuo metu griūva.

28-erių metų mergina.  Aukšta, pasitempusi, savimi pasitikinti, linksmų guvių akių. Kalba paprastu, šiltu balsu, nuosekliai formuluoja mintis. Į psichologo konsultaciją atvyko dėl santykių su sužadėtiniu, kuris jai priekaištauja dėl jos gyvumo, aktyvumo įvairiose, ne tik darbo, veiklose. Paklausta, kaip tokia tapo, ji verkdama pasakoja apie patyčias, patirtas mokykloje. Ji sako suprantanti, jog jos gyvenimas galėjęs būti visai kitoks, ji galėjo likti pilka pelyte, kuria buvo mokykloje, pankuojančioje klasėje, kur iš jos juokdavosi dėl jos ilgų natūralių plaukų, nagų ir nepradurtų ausų, kurioje ji neturėjusi nei vieno draugo. Kol... jos klasės auklėtoja netapo jauna matematikos mokytoja, kuri jau pirmąją savaitę griežtai ir savimi pasitikinčiai klasei pasakė „STOP. Mano pamokose patyčių nebus!“  Ji paliko merginą po pamokos ir stipriu, veržliu ir savo vertę žinančio žmogaus balsu pasakė: „Tu esi verta viso pasaulio ir savo vertę turi žinoti!“ Po to pasakymo patyčios baigėsi tik auklėtojos pamokose, tačiau mergina nebenuleisdavo akių nuo besivardžiuojančio, bet tvirtai į jį pažiūrėdavo. Ji tapo aktyvia mokyklos ir miesto bendruomenės nare, prisijungė prie nacionalinės savanoriškos organizacijos. Per kelis metus tapo mokinių parlamento nare ir prezidente, vėliau studijavo mėgiamą dalyką, dirbo ir sėkmingai kopė karjeros laiptais. Sako esanti dėkinga auklėtojai už padrąsinančius žodžius ir palaikymą.

Dalyvaukite veiksmo savaitėje „Be patyčių“ 2014 m. kovo 24-30 d. su savo vienetu!

Daugiau informacijos apie patyčių prevenciją – „Ne(s) svarbu“ mokymuose vadovams 2014 m. kovo 23 d. ir balandžio 12-13 d.