Kas Naujo?

Skautų naujienos

2014-05-31

Kinologo specialybė arba Ką stovykloje veikia šuo?

Kinologo specialybė - kam ji reikalinga ir kodėl noriu jos mokyti?

Skautų stovyklose gausu įvairios veiklos – nuo pastovyklių statymo ir gražinimo iki ėjimo į žygius, plaukimo baidarėmis ar maisto gaminimo ant laužo. Nuolat atnaujinama specialybių programa padeda įsigilinti į vieną ar kitą skautišką sugebėjimą. Vis dėlto, kam reikalinga kinologo specialybė? Ar stovykloje turėtų būti nors vienas šuo?

Skautauju apie penkerius metus. Kasmet vasaros stovyklose tenka susidurti su šunimis – vieni mus (dažniausiai nedraugiškai) pasitinka žygiuose, kiti (dažniausiai nedraugiškai) aploja stovyklavietėse. Pirmųjų keturkojų išvengti, deja, nepavyks, o antrųjų elgesys priklauso nuo skautų išmanymo apie šunis. Dauguma skautų puikiai kuria laužus, stato palapines ar pina apyrankes, bet retas kuris moka tinkamai elgtis su keturkoju augintiniu. Liūdina tai, kad ir skautų vadovai dažnai nesupranta, kokią žalą daro į stovyklą atsiveždavo neauklėtus, nesocializuotus šunis, kurie ne tik kad triukšmauja, bet ir gali būti pavojingi. Tai, kad šunis atsivežę vadovai ignoruoja akivaizdžiai demonstruojamą augintinio kūno kalbą (leidžia glostyti urzgiančius, keteras pašiaušusius šunis) rodo, jog kinologinio švietimo skautams trūksta.

Taigi, kinologo specialybę sugalvojau ne šiaip sau. Šunys yra mano aistra (varžybose ir parodose dalyvauju tiek pat laiko, kiek ir esu skautė). Turiu nemažai keturkojų mokinukų. Stebėdama jų ir šeimininkų bendravimą, suprantu, koks svarbus yra ryšys tarp žmogaus ir augintinio, kiek gerų emocijų jis suteikia. Manau, kad šuo turėtų būti kiekvienos stovyklos dalyvis – matydami gerai išauklėtus keturkojus, net ir patys jauniausi skautai mokysis tinkamai bendrauti su šunimi. Šuo yra bene tinkamiausias pasirinkimas norint išmokyti vaikus gerbti gyvūnus. Šuo gali sudominti, padėti įveikti baimes, suteikti saugumo jausmą ar netgi gydyti.

Prieš pora metų į stovyklą atsivežiau savo mažąją draugę Pają. Vaikams parodėme kelis triukus, visos stovyklos metu atsakinėjau į klausimus apie šunis, leidau broliams ir sesėms Pają vedžioti bei glostyti. Susidomėjimas paprastu mažu šuneliu buvo didžiulis – kiekvieną stovyklos dieną pasisveikindavau su bene šimtu vaikų ir bene šimtą kartų atsakydavau į klausimą, ar Pają galima paglostyti ir pavedžioti. Net ir mano vadovė, kuri šuns atžvilgiu buvo nusiteikusi gana skeptiškai, pritarė, jog Paja stovykloje buvo reikalinga. Šiemet vėl kartu važiuosime į stovyklą. Kartu parodysime, kad net ir sergantis šuo turi būti mylimas ir gali gyventi pilnavertį gyvenimą (Paja serga epilepsija).

Mano mažoji draugė jau loja ir kviečia eiti į lauką, teks rašyti trumpiau :) Noriu pasakyti tai, kad stovykloje šuo nėra tiesiog reikalingas. Jis būtinas! Todėl šiemet mano palapinėje vėl atsiras vietos ir Pajos guoliui – Marijampolės krašto stovykloje skautus ir patyrusius skautus supažindinsime su kinologo specialybe. Tikiuosi, kad broliai ir sesės padės įrodyti, jog „skautas yra gamtos draugas“ ir parodys, kad skautai myli šunis!

Sesė Gabija