Šitą straipsnį rašau jau pusmetį. Bene kiekvieną dieną pagalvoju, kad galėčiau parašyti straipsnį pavadinimu “Aš skautauju, nes..”. Kelis turiu jau parašius, bet nepaviešinus. Kelis parašiau, bet ištryniau. Šitą parašysiu ir paviešinsiu, Kodėl? Nes manau, kad per pusmetį pagaliau suradau tą tikrąją priežastį, dėl kurios esu skautuose. 

Kai buvau Eurosea seminare Belgijoje, ten buvo toks žaidimas: reikėjo taip išlaviruoti kamuoliuką, kad jis nuriedėtų žemyn, bet nenukristų ant žemės. Įdomus žaidimas, nelabai sudėtingas. Buvo žmonių, kurie priėjo ir iš pirmo karto nuleido kamuoliuką, buvo tokių, kuriems prireikdavo kelių kartų, kol pasiekdavo tikslą. Buvo ir tokių, kurie pabandydavo, jiems nesigaudavo ir jie tiesiog jį palikdavo. Mano atvejis, pasigirsiu, šiek tiek ypatingas - aš praleidau prie to žaidimo daugiau negu valandą, kol pagaliau sugebėjau nuleisti tą kamuoliuką žemyn. Kitiems tai buvo tarsi koks spektaklis: jie ateidavo pasižiūrėti į mane, tada nueidavo ir vėl grįždavo. Nesupratau, kas jiems ten buvo įdomaus, bet negi uždrausi.. 

Daug nervinausi, daug kartų pykau ant savęs, prašiau kitų žmonių, kad pamokintų mane, netgi kalbėjausi su tuo kamuoliuku ir daug daug kartų bandžiau bandžiau bandžiau.. Galiausiai įveikiau jį. Džiaugsmo ne per daugiausiai, laimėjimas irgi nedidelis, antrą kartą turbūt vis tiek nesugebėčiau to padaryti, bet buvo įdomu. 

Po to vienas žmogus (jam šį žaidimą pavyko laimėti pabandžius keletą kartų) pasakė, kad nebūtų padaręs to, ką padariau aš - jam nebūtų užtekę kantrybės. Tada aš pagalvojau, kad šitas apgailėtinas žaidimas primena man mano gyvenimą: bandau, bandau ir bandau. Ir vis tiek neišeina. Ir tada bandau dar kartą, ir dar vieną kartą ir dar vieną, ir dar, ir dar, ir dar... O rezultatas geriausiu atveju - vidutinis.

Ir nesvarbu su kuo tai susiję: muzika, sportas, dailė, mokslai, santykiai su žmonėmis, savanorystė, savęs lavinimas... nesvarbu. Juodas darbas, daug nervų, o rezultatų nesimato. Gal sakysit, kad visiems reikia dirbti, jei nori kažko pasiekti. Sutinku. Vis tik aš savanaudiškai dabar apie save, nes man liūdna, nes man atsibodo. Atsibodo, kad jau keletą metų bandau ugdytis gebėjimus bendrauti su žmonėmis ir tada vis tiek juos skaudinu lygioje vietoje. Atsibodo, kad nesugebu priversti savęs patylėti, kai reikia, nors ir gerai žinau, kada reikia patylėti. Atsibodo, kad nesugebu pravesti produktyvios sueigos ir atsibodo, kad vis dar jaučiu baimę skambinti telefonu, nors yra tekę daryti milijonus kartų visokiausiems žmonėms ir vis dar tenka tai daryti kasdien. Atsibodo, kad nors ir kiek stengiuosi, rezultato nesimato. Man atsibodo, bet turiu skautus.

Kodėl skautauju? Nes tai vieta, kur galiu bandyti. Bandyti save, bandyti nors ir tūkstantį kartų. Nes čia rezultatas nėra toks svarbus, kaip pats procesas. Nes skautuose galime stovėti prie laužo, visiškai  nusidainuoti ir vis tiek būti beprotiškai laimingi. Nes skautuose galiu pasiūti pačią baisiausią gairelę, kokią esate matę ir vis tiek sulaukti padėkos. Nes net kai visiškai nesusitvarkau, prie manęs eina žmonės, kurie sako, kad žavisi manimi už kantrybę. Nes čia, kai mokausi perkapoti malką, priėjęs brolis klausia ne “Ką, tu nemoki naudotis kirviu?”, o paklausia, ar nereikia pamokinti. 

Kodėl skautauju? Nes kai per mokymus pasako, kad turim minutę laiko susitvarkyti, tai kai pakeliu galvą pasijuntu kalta dėl to, kad nepadėjau, nes viskas jau būna sutvarkyta. Nes čia net ir kvailiausią idėją žmonės priima su entuziazmu ir sako: “Puiku, įgyvendink ją. Jei reiks pagalbos - kreipkis.” Nes kai susitinku skautą jis man papasakoja ką naujo bando išmokti, o ne kritikuoja mano veiklą. Nes skautuose netobulėdama jaučiuosi prastai.

Kodėl aš skautauju? Nes skautai dėkoja už pastangas. Nes skautai sukuria terpę, kurioje galiu augti ir tobulėti savo tempu. Negana to, skautai dar ir paskatina augti. Nes skautuose pagirs ir už gerą, ir už blogą rezultatą. Nes skautuose iš vis nereikia rezultato - svarbiausia tobulėti ir mokytis.

Skautavimas - tai gyvenimo būdas. Visada šitą posakį siedavau su moralinėmis vertybėmis. Šiandien aš jį sieju su tobulėjimu. Manau, kad svarbu yra nestovėti vietoje, judėti į priekį. Net ir tada, kai liūdna, kai viskas atsibosta, kai nesimato rezultato... Svarbu nesustoti, nes jei nebandysi kamuoliuko nuridenti žemyn, tai tikrai nenuridensi.