Po BTU pernai aš grįžau namo būdama be galo laiminga. Tada parašiau straipsnį, kuriuo bandžiau padėkoti žmonėms, prisidėjusiems prie to laimės jausmo kūrimo. 

Šiemet yra kitaip. Šiemet BTU man suteikė pilnatvės jausmą. Mes, su Vidgauto tunto jūrų skautais, kaip ir jau kokius penkerius metus iš eilės, gruodžio 21d. BTU dalinome Bernardinų bažnyčioje, vėliau pro Katedrą (labai smagu buvo pamatyti ten tiek daug skautų) ėjome į Carito motinos ir vaiko globos namus, o vėliau su sesėmis dar nuėjome sūrio pirštelių - man tai yra nuostabios Kalėdų tradicijos. 

Kai viena moteris prieš mišias priėjusi paklausė, ar čia tos žvakutės iš Jeruzalės, aš supratau, kad ši skautų akcija vykdoma ne veltui. Na tai kas, kad netiksli informacija - žmonės jau žino apie šią ugnelę, o tai yra svarbiausia. Kai motinos ir vaiko namuose paėmiau ant rankų vaikutį, supratau, jog šitame pasaulyje yra tiek gerumo ir tyrumo, kad žmogaus protas nesugeba jo aprėpti. Kai galiausiai sėdėjau kavinukei su sesėmis, supratau, kad man labai pasisekė - būti tarp tokių artimų žmonių ir žinoti, kad grįžus namo laukia mylimiausi žmonės pasaulyje, yra didžiausias įmanomas stebuklas. 

Sesė Vaiva savo straipsnyje išskyrė tris taikos dimensijas. Vieną iš jų aprašė šitaip: “harmonija, teisingumas ir lygybėė, taikus santykis su savimi, savo viduje, savo dalių atradimas, įsisąmoninimas, priėmimas ir integravimas, gebėjimas spręsti vidinius konfliktus.” Šiemet būtent Betliejaus taikos ugnelė man padėjo atrasti, kas yra asmeninė taika. 

Tarti “ačiū” broliams ir sesėms, kurie buvo tą dieną su manimi, nebepakanka - tai toli gražu neatspindėtų to, ką šiuo metu jaučiu. 

Linkiu, kad atrastumėte taiką su savimi ir su aplinkiniais. Gyvenimas yra gražus, tik mes kartais tai pamirštame. 

Jaukių ir ramių švenčių,

s. Ugnė