ŠEŠĖLIŲ VA(L)DOVAI

Vidurkinis pokalbis vidurkinėje skautų  stovykloje:

- Ar žinai, kiek tautybių gyvena Lietuvoje?

- Lietuviai, rusai, lenkai...gal dar žydų šiek tiek?

- Kiek Lietuvoje gyvena potecialių ne lietuvių skautų ir patyrusių skautų?

- Klasiokės draugės pusbrolio merginos klasėje mokosi kinas, bet šiaip... trys?

- O kiek religinių bendruomenių?

- Na tai krikščionys, stačiatikiai ir... ateistai?

- Kiek Lietuvoje yra neįgalių vaikų, kurie yra prisijungę prie skautų?

- Turėjome trijų mėnesių projektą su neįgaliųjų dienos centru, bet viskas taip ir baigėsi.

Mažuma yra demografinė grupė, kuri tam tikrais specifiniais bruožais skiriasi iš gyventojų daugumos. Tokie specifiniai bruožai gali būti etniškumas, tikėjimas, neįgalumas, seksualumas bei daug kitų. Lietuviška mokslo motina Wikipedia gerai sako: „Dėl visuomenėje paplitusių stereotipų mažumos dažnai kenčia nuo prievartos ir atskyrimo“. Mūsų organizacijos tikslinė grupė – vaikai ir jaunimas nuo 6 iki 29 metų - žinoma kiekvienam ir skaityk neskaitęs, niekur nerasi žvaigždutės vedančios į puslapio apačią - *tik lietuviai, krikščionys katalikai, fiziškai sveiki, heteroseksualūs vaikai/jaunimas. Tad kyla klausimas – kur likusios demografinės grupės Lietuvos skautijoje? O galbūt visus tuos „šešėlinius“, „ateivius“, „kitokius negu mes“ tiesiog pasirenkame ignoruoti? Negi Lietuva yra tokia homogeniška, kad beveik neturime nei kitų tautybių, nei religijų, o užsiimti su neįgaliaisiais nėra nei mūsų galimybėms, nei vizijai? Pakalbėkim.

Statistika, nors ir sausa duona, kartais atveria įdomų informacinių klodų ir trakšteli galvoje kaip apsauginis reality checkas. Lietuvoje gyvena daugiau nei 150 tautybių – pradedant visiems žinomoms rusų ir lenkų mažumų daugumoms, baigiant dešimtimis ar vienetais šeimų iš viso pasaulio, pasipuošusių skambiausiais vardais -  čiuvašų, mordvių, avarų, buriatų. Tačiau skaičių magija čia nenutrūksta - Lietuvoje gyvena virš 43 tūkst. vaikų ir paauglių, kurie savo amžiumi idealiai tiktų skautų ir patyrusių skautų vienetams. Lieka vienintelis klausimas – kodėl kitų tautybių šeimų ir jų atžalų įvairovė, atrodo, visai neatsispindi kasdieninėse LS demografijose? Kur galimos problemos: silpnesnės lietuvių kalbos žinios, kultūriniai skirtumai ar tiesiog baimė būti nepriimtam? Pamąstymai: Kol pirmieji du faktoriai priklauso nuo pačio vaiko/paauglio, LS, atrodytų, galėtų pasirūpinti saugia ir patikima atmosfera, kuri leistų pamiršti kalbos trūkumus, o kultūrinius skirtumus matyti kaip indėlį, o ne kaip „penktą koją“ skilčiai ar draugovei. Visada naudinga užsiimti dviejų krypčių politika: regioniniu lygiu koordinuodama veiklą su organizaciniais etninių mažumų vienetais (pavyzdžiui, einant į mokyklas užsukti ne tik į lietuvių, bet ir į rusų, lenkų ar kitokias mokyklas) bei vietiniu lygiu – suteikdama metodiką vadovams dirbant tiesiogiai su vaikais ir ugdant ne tik jų gebėjimą, bet ir norą priimti „kitokį“.

Lietuvoje oficialiai užfiksuotos 59 religinės bendruomenės. Skautiška perspektyva žvelgiant – 59 skirtingos ar dalinai skirtingos „Dievui“ interpretacijos. Nors Lietuvoje tikėjimo laisvė yra numatoma Konstitucijoje, o Vyriausybė oficialiai pripažįsta devynias religines grupes, tačiau tai, ką mes turime tiek patyrimo laipsniuose, tiek bendrose stovyklų (kai kuriais atvejais – ir sueigų) praktikose yra vienintelė ir sunkiai nuginčijama katalikiškos krikščionybės monopolija. Net jeigu esi skautas/ė, lietuvė/is ir savęs nepriskirti krikščionybei, didelė tikimybė, kad kai kuriuose kraštuose už atsisakymą dalyvauti mišiose būsi palaikytas išsišokėliu, tradicijų ir autoritetų negerbėju. „Ateik ir pabūk tiesiog kartu, nieko neatsitiks“, sako jie. Bet tokiu atveju kokią reakciją galėtų sukelti faktinis vaiko priklausymas kitai dvasinei bendruomenei? Kokios alternatyvos būtų siūlomos egzistuojančiai dvasinei programai? „Mes kitą sueigą piešim Kalėdinius atvirukus, tai gal tu tiesiog neateik“? Pamąstymai: Lietuvos skautija galėtų užtikrinti, kad skautijoje laikomasi konstitucinio tikėjimo laisvės principo ir atsisakyti bet kokio religinio dominavimo. Jeigu dvasinė programa, tai dvasinė programa baltams, judėjams ir musulmonams. Ir pripažinkime – šis pokytis reikalingas ne tik „jiems“ – 59 religinių bendruomenių atstovams, bet ir „mums“ – pagal pasą lietuviams, pagal krikštą katalikams.

Pereikime prie kitos nepatogios temos – skautai su neįgalumu. Skautai užsiima tikrai nemažai su dienos centrais, organizuoja bendrus projektus, kelis mėnesius „pažaidžia“ skautus sueigose, galbūt pasikviečia į vieną kitą stovyklą, bet kas toliau? Ar nėra taip, kad į neįgaliuosius labiau žiūrime kaip į „gerojo darbelio“ subjektus, kurių pilnavertis integravimas mums kelia šiurpulį? Kiek kartų šioje temoje buvo panaudoti argumentai, kaip „oi, nu tai čia miškas, kaip čia su invalido vėžimėliu reikės važinėti“, „nežinau, nežinau, tiems vaikams reikia labai daug priežiūros“ ir panašiai. Žvilgtelėkime į statistiką: Lietuvoje oficialiai gyvena apie 15 tūkst. neįgaliųjų vaikų, iš kurių 41 procentas turi lengvą neįgalumo lygį  („nežymiai sumažėjusios galimybės“), 36 procentas – vidutinį neįgalumo lygį („reikia nenuolatinės kitų žmonių priežiūros“), 17 procentas – sunkų neįgalumo lygį („būtina nuolatinė kitų žmonių slauga“), 6 procentai – invalidumą turinčių vaikų. Reiškia, mes kalbame apie 4 tūkstančius vaikų visoje Lietuvoje, kuriems reikalinga nuolatinė pagalba ir galimai - speciali įranga. Tačiau net 11 tūkstančio vaikų neįgalumo lygis nereikalauja didelio dėmesio iš vadovo, ir praktiniais terminais šnekant, neturėtų užkirsti kelio dalyvauti skautiškoje veikloje. Pamąstymai: Net jeigu barrier-free stovyklavietės ir štabai yra finansiškai didelis užmojis, ar tik pagal dabartines sąlygas nepraleidžiame galimybės pradėti nuo paprastesnės, tačiau statistiškai įspūdingos neįgaliųjų vaikų integracijos? Lietuvos skautija – puikus žmogiškųjų išteklių šaltinis, kuris savyje talpina visokio rango socialinio darbo ir vaikų psichologijos ekspertų. Panašiai kaip ir su etninėmis mažumomis, organizacijos galėtų būti dvejopa – bendradarbiavimas (LS ir neįgaliųjų centrų bendradarbiavimas, „neprojektinė“ vaikų įtrauktis) ir ekspertizė tuntams ir draugovėms (neįgalaus vaiko priežiūra stovykloje, vaikų patyčių prevencija).

Kelia nuostabą, kiek žmonių mes traktuojame kaip savo gyvenimo „šešėlius“. O juk kai pagalvoji, ar tik nebus, kad tie šešėliuose gyvenantis eina į tas pačias mokyklas, darbus, namo keliauja tuo pačiu troleibusu ir lygiai taip pat liepsną lauže galėtų stebėti valandų valandas. „Kitokio“ priėmimas gali atrodyti kaip iššūkis tik pačioje pradžioje – kol nuo šešėlio nuslenka tamsa ir paaiškėja, kad jis ne tik nėra tamsus, neaiškus ir klaidus, bet priešingai – papildantis, pastiprinantis ir apšviečiantis. Kviečiu pamąstyti apie šiuos „šešėlinius“ žmones ir kaip visgi išloštume, jeigu vietoj atskirties pasirinktume augimą drauge.

O kaip yra Tavo krašte, tunte, draugovėje, skiltyje? Galbūt situaciją matai visai kitaip, žinai sprendimų būdų, o gal tiesiog abejoji, keli klausimų, nesutinki? 

Įkvėpimas iš mokymų „Scouting Without Barries“, Atėnuose.
2016 m. balandžio mėn.

Šaltiniai:

1.      Gyventojai pagal tautybę, gimtąją kalbą ir tikybą
Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/gyv_kalba_tikyba.pdf/1d9dac9a-3d45-4798-93f5-941fed00503f

2.      Lietuvos statistikos departamentas (tikrinta: 2016 m. balandžio mėn.)

3.      2010 m. Tarptautinė ataskaita apie tikėjimo laisvę http://vilnius.usembassy.gov/irf/2010-m.-tarptautin-ataskaita-apie-tikjimo-laisv

4.      Neįgaliųjų vaikų situacija ir problemos Lietuvoje www3.lrs.lt/docs2/xvpsnbjd.doc

5.      Neįgalumo lygio nustatymas http://www.ndnt.lt/index.php?-690196452