(Ne)eiliniai vasaros gerieji darbeliai

Titas Gurskis | 2016-10-14

Klausiantiems, kodėl tik dabar apie savuosius vasaros nuotykius rašome, atsakome: pažvelkit už lango. Šalta? Rodos, dar vakar buvo saulėta ir karšta? Taip taip. Tik visai neseniai į Kauną buvo atpūsti šie žvarbus vėjai, kurie net ir labiausiai užgrūdintus, vis dar vasaros ir aktyvių darbų nuotaika gyvenusius skautus atvijo į namus. Tačiau skautams kliūčių nėra! Jei užsiveria vienos durys – visada atsiveria kitos. Taigi, padedame kirvius ir špagatus, vietoj to kimbame į karštus kakavos puodelius ir dalinamės Kauno krašto skautų vasarą atliktais 3 geraisiais darbeliais!

Liepos mėnesio pradžioje, pirmasis darbelis iš Kauno atgynė mus tiesiai į Dzūkiją, didelį ir klaidingą Lietuvos regioną, kuriame privalėjome rasti tą vieną vienintelę sodybėlę, kuri, kartu su ten vos besilaikiusiu kryžiumi, turėjo būti sutvarkyta  Dar nepasiekę kelionės tikslo visi džiaugėmės, galėsiantys nuveikti šį tą naudingo. Tiesa, sodybos ieškoti sekėsi sunkiai, tačiau kiekvienas nuotykis nebūtų nuotykis, jeigu jame nepatirtume išbandymų. Galiausiai suradę vietą pasiskirstėme darbais. Kas šieną griebė, o kas medieną pjovė... Džiugu, kad toks paprastas dalykas kaip aplinkos tvarkymas suteikė galimybę išmokti vieniems iš kitų šio to naujo, pavyzdžiui, rąstų jungimo nenaudojant nei vinių, nei virvių, taip pat fizikos dėsnių pritaikymo keliant sunkius daiktus ir, žinoma, naujų dainų. Netikėtai užklupusi audra tik dar labiau sutvirtino pažintį bei praturtino dieną emocijomis. Galų gale, kai jau temstant keliavome į Kauną, niekas nebesiskundė, jog 80% savo viso laiko praleidome ieškodami sodybos, svarbiausia buvo pasiektas rezultatas, kurį matote ir Jūs:

 

Rugpjūčio pradžioje, išaušo laikas antrajam darbeliui. Šį kartą susitikome šalia Kauno pilies esančios šv. Jurgio Kankinio bažnyčios. Nelabai įsivaizdavome, kas mūsų laukia. Mus pasitikęs pranciškonų vienuolis aprodė bažnyčią, papasakojo jos istoriją. Kalbėjo ir apie tai, kaip anksčiau čia žmonės atplaukdavę. Vaikščiojom po bažnyčios patalpas, klausėmės istorijų nė neįtardami, kas mūsų laukia. Klausia br. Paulius, kiek mes čia būsime, kada pagaminti pietus, o mes žvalgomės ir net nežinom ką atsakyti. Klausiam, ką daryti reikės. Jis mus vedasi toliau. Rodo, kur pasidėti daiktus, kur valgysime, kur stovi įrankiai. Įduoda pirštines ir vedasi į kiemą, kuriame apleistas namas stovi. Aprodo ir jį mums, sako: „Tvarkykite ten, kur įmanoma ir žiūrėkit, jei ką rasit – palikit, lobį dalinsimės perpus“ :) Ir mus palieka dirbti. Išlaužiam duris, kad būtų lengviau karučiu vežti akmenis, lentas, pasiskirstom kambarius ir kimbam į darbą. Kraunam į konteinerį viską. Dar vis praskirstom degintinus pagalius, radinius ir panašius dalykus. Po poros valandų bėgam pietauti. Mums iškepė kalną miltinių blynų! Susitariam taip, jog negali likti nė vieno. Per 20 minučių spėjam ir atsikvėpti, o tada vėl prie darbų. Tvarkom kambarį po kambario, broliai neša, sesės kasa. Vėliau prie mūsų prisijungia ir pats br. Paulius. Išgriauna antrame aukšte esančio kambario grindis, kurios buvo išdegę. Vėl kaip užsuktu ratu iš naujo tvarkom tą kambarį. Vėliau dar ir plytas atrūšiuoti tenka. Juk vis dėlto raudonos – vertybė. Prikraunam pilną statybinį konteinerį, trupučiuką persistengiam, nes jau kaip ir niekas tokio perpildyto nebenorės išvežti. Pasivaišinam arbata, atsisveikinam ir išsiskirstom kas sau.
Nustebinam net patys save :)

 

Na, o trečiasis darbelis (ir paskutinysis, kurį Jums aprašysime), pareikalavo net dviejų pakinkytų plieninių žirgų, kurie būtų pajėgūs nutempti pilną bagažą skautų net 250 kilometrų į Žagarę, kur kasmet vyksta “Žagarės vyšnių festivalis”. Tik šįkart ne dėl festivalio ir net ne dėl vyšnių ten susirinkome. Mūsų laukė svarbesnė užduotis – sutvarkyti senas, apleistas žydų kapines, sudaryti jų žemėlapį, nušveisti ten esančius antkapius ir įamžinti kiekvieną iš jų, kad aiškiai matytųsi, kas ant jų parašyta. Kaip bebūtų keista, atvykus į vietą, paaiškėjo, jog kapinės yra privačioje teritorijoje. Laimei, teritorijos savininkas nors ir buvo nusiteikęs pries žydus, tačiau suprato, ko mes čia atvykome ir tam neprieštaravo, o sužinojęs, kad mes – “kavenskiai”, net ir kibirą geranoriškai paskolino. Per porą valandų prisiklausėme įdomiausių dalykų, pradedant nuo kadaise klestėjusios Žagarės istorijos, baigiant ties rekomendacijomis, kur rasti geriausią paplūdimį pajūryje. Laikas greitai bėgo, kapinės vis švarėjo, tačiau darbo galo – nesimatė… Sutvarkėme maždaug trečdalį kapinių, tačiau vos 70 antkapių buvo įskaitomų – visi kiti arba visiškai nuniokoti, arba neįskaitomi. Nuliūdę, kad nespėjome visko įveikti, sėdome į plieninius žirgus ir pasileidome į ilgą kelionę namo… Tačiau greitai supratome, kad liūdim be reikalo – juk mums prižadėjo, kad darbas bus užbaigtas iki galo. Kas tie geradariai? Nežinia…

 

Kakava jau baigėsi, tad… Šiam kartui tiek. O ką tu gero nuveikei šią vasarą? Pasidalink!

Vasara baigėsi, tačiau geruosius darbelius galima vykdyti visus metus... Broliai, sesės, budėkit!

Titas Gurskis | 2016-10-14