Vasarą (kaip tai buvo seniai!) turėjau garbę, džiaugsmą ir dovaną Skautų aido tikslais paimti interviu iš vieno labai šaunaus brolio. Pusę pokalbio paskelbus rudeniniame Skautų aide, antroji taip ir liko archyvuose. Savaitgalio proga dalinuosi pilna interviu versija. Malonaus skaitymo!

Išskirtinis brolio Tomo Dundzilos interviu Skautų aidui

Ką susitikę kalbasi brolis vytis ir vyr. skautė? Aišku, kad apie lietuvišką Disneilendą, skautaujant nejučiomis ant nosies atsirandančius rožinius akinius ir Rusnės bobutes... Ne? Jūs taip nedarote?

Esu girdėjusi, kad Tomas turi labai rimtas pareigas, bet man labiausiai norisi pristatyti jį kaip brolį vytį, šiuo metu gyvenantį Australijoje ir vasarą viešėjusį Lietuvoje. Jei nespėjote su juo pabendrauti gyvai ir viską patys susižinoti – šis interviu kaip tik jums.

Ar tikrai Australijoje visi vaikšto aukštyn kojomis?

Gaila, kad neatsivežiau savo žemėlapio, nes Australijos perspektyvos yra visai kitos, negu čia, Europoje, Lietuvoje. Yra išleistas toks žemėlapis – jūs manytumėte, kad viskas aukštyn kojomis. Australija yra pasaulio centre ir viršuje, o Europa kur nors apačioje, kampe. Amerika irgi apačioje, kitame kampe. Tai ar mes vaikštome auktyn kojomis, ar čia esantys? Nelabai aišku.

Rimtai yra tokių žemėlapių. Pasižiūri į juos, atrodo, kad kažkas ne taip, bet vėliau pripranti ir gali orientuotis. Bet tokie žemėlapiai yra labiau šposas. Visi rimti žemėlapiai orientuojasi į šiaurę.

Būdamas Lietuvoje turbūt jau daug kartų pasakojai apie save, bet papasakok dar sykį.

Mano žmona, kuri dabar liko Australijoje, dirba Gynybos ministerijoje, yra civilė. Jai gavus paskyrimą į Australiją, mečiau darbą Vašingtome ir mes persikraustėme čia trejiems metams. Liko kokie 18 mėnesių ir grįšime į Vašingtoną.

Prabėgo 18 metų nuo tada, kai paskutinį kartą lankiausi Lietuvoje. Pradėjęs rimtai galvoti apie šią kelionę nutariau, kad reikia jai skirti nemažai laiko. Taip pat norėjau pasinaudoti proga ir aplankyti skautų stovyklą Anglijoje, kuri prasidės po poros dienų.

Mūsų Skautų Sąjungoje aš einu Vyriausiosios skautininkės pavaduotojo ir Brolijos vado pareigas. Kai perėmiau tas pareigas, viena iš mano svajonių, tikslų buvo aplankyti kiekvieną Sąjungos rajoną. Nebūtinai ten stovyklauti, bet bent aplankyti. Atvykęs čia, į Europą, ypatingai kitą savaitę, galėsiu pasižymėti, kad tai atlikau.

Ar galėtum plačiau papasakoti apie skautavimą išeivijoje? Lietuvoje tikrai ne visi žino apie jūsų veiklą, kiti tik puse ausies ką nors yra girdėję.

Man smagu, kad yra susidomėjimas ir noras sužinoti apie išeivijoje esančius lietuvius  skautus. Jaunesni apie tai gal dar nemąsto, bet jau patyrę skautai ir studijuojantys turėtų žinoti apie išeivijos skautus. Dabar, kai daug kas emigruoja, išvyksta studijoms, manau, kad jie turėtų būti bent girdėję apie skautus Anglijoje, artimiausią išeivijos vienetą.

Išeivijos skautavimo pradžia buvo tarpukario laikais, kai dauguma šeimų pasitraukė į vakarus ir gyveno DP stovyklose. Jie gyveno ten po kelis metus – nuo 1944 iki 1947 – 1948, todėl einant laikui atsirado poreikis užimti vaikus buvo atkurti skautai. Prasidėjus emigracijai į Angliją, Ameriką, Australiją, ten skautų vadovai vėl atkūrė savo veiklą. 

Mūsų veikla, manau, yra panaši į jūsų veiklą. Mes vis tiek skaitome „Skautybę berniukams“, nešiojame uniformas, įžodis tas pats. Jūs sakote „priesakai“, mes juos vadiname „įstatais“ – tai tik smulkūs skirtumai.

Išeivijoje bandome pabrėžti, kad mes esame lietuviai skautai. Mūsų kalba kartais silpnesnė, dabar daug kas net nekalba. Ir mano amžiaus yra nekalbančių. Bet jeigu vilkui yra 10 metų, ar net šešeri, negalima tikėtis, kad jis būtinai kalbės lietuviškai, nes tai yra jau antra, trečia išeivių karta. Nors esame praturtėję imigrantais, kurie atvyko per paskutinius 10 – 20 metų.

Vyksta stovyklos, vienuose vienetuose gal savaitės, kituose 10 - 12 dienų, metų bėgyje būna įvairios iškylos. Mes, ypatingai Šiaurės Amerikoje, Kanadoje ir JAV, stengiamės suburti visus kartu, kad jie turėtų, sakykim, kas du metus progą sueiti visiems kartu. Kad būtų tas skautiškas, lietuviškas ryšys.

Žinau, kad Lietuvių skautų sąjunga yra suskirstyta į rajonus. Turbūt pagrindinis skirtumas nuo mūsų – atskirai veikiančios seserija ir brolija.

Mūsų organizacijoje aukščiausias pareigas užima Pirmija ir Pirmijos pirmininkas.  Pagrindinė organizacija, kuri prižiūri veiklą yra Taryba, joje yra rajonų vadai. Mūsų Sąjungoje turime įvairius rajonus: trys yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, po vieną Kanadoje, Europoje, Australijoje ir Pietų Amerikoje.

Pietų Amerikoje ryšiai iširo ir ten skautai, galima sakyti, jau yra išnykę. Ir labai gaila. Ten gyvenantys gali būti jau penkta generacija, jų tėvai išvyko 1920, 1925, 1930 metais. Kai suskaičiuoji, kiek metų prabėgo ir kiek tų generacijų... Šeimos daugiau ir daugiau pasidaro mišrios, vyksta nutautėjimas. Bet, manau, tai yra ir natūralus procesas. Skautų branduolys buvo Brazilijoje, dar prieš 30, 40 metų tikrai buvo dar Urugvajuje, keletoje kitų šalių.  Nesu pakankamai užtikrintas ir gaila, nes tai yra mano žinioje, bet nėra ryšių. Su Tėvu Saulaičiu reikia pasikalbėti, jis yra sakęs, kad yra tokie ir tokie žmonės. Siunti meilą, ar laišką – neatsako. Kas nors gal nuvyksta, išgirsta, kad, gaila, šiais metais nepavyko suruošti stovyklos. Na, iširo. Gal toks likimas mūsų.

Amerikoje, Los Andžele, yra du tuntai: brolių ir sesių. Jie turi savo žemę kalnuose ir ten kasmet  stovyklauja. Žiemos metu tie kalnai būna užsnigti ir vyčiai atlieka žygius, bando pasiekti stovyklavietę, bet ne visada pasiseka.

Vidurio Amerikos rajone, Čikagoje yra trys pagrindiniai tuntai: Aušros vartų Kernavės sesių tuntas, Nerijos jūrų skaučių tuntas ir Lituanikos brolių tuntas. Ir dar visi tie seneliai ir t.t., jie gal neprisirašę prie tuntų, bet  buriasi atskiruose savo rateliuose. Manau, kad Čikagoje yra 400, gal 500 skautų narių, ketvirtadalis mūsų visos Sąjungos. Ir jaučiasi ta Čikagos jėga. Ką Čikaga nutaria,  visi turi su tuo gyventi. Be to, dar yra du sesių ir brolių tuntai Detroite, šiek tiek mažesnis vienetas Klivlende.

Rytiniame pakrašty, Atlanto rajone, yra Bostonas, Niujorkas, Vašingtonas ir dar keli, mažesni, išsibarstę vienetai. Kanadoje pagrindiniai vienetai yra Toronte. Montrealyje prieš dešimtmetį dar buvo skautų, bet jie irgi jau užauga, išeina į universitetus, darbus ir taip truputį išbyra. Tad daugiausia skautų yra Toronte ir jo priemiestyje Hamiltone. Sakyčiau, Kanadoje iš viso yra 200 skautų. Anglijoje irgi yra apie 200 registruotų skautų, su jais dar susipažinsiu. Galėsiu gal tada atraportuoti.

Australijoje irgi kokie 200 su virš skautų yra. Australija kaip žemynas yra to pačio dydžio, kaip JAV. Atstumas gan panašus – tarp Vilniaus ir Londono yra tas pats atstumas kaip tarp Sidnėjaus ir Melburno. Gali nuvažiuoti per 8-12 valandų, arba gali per porą valandų nuskristi.

Skautai pagrinde yra Sidnėjuje ir Melburne. Šią Australijos vasarą, kuri buvo sausio mėnesį, buvo atvykę Tomas ir Indrė (red. p. apie tai buvo rašyta pavasario numeryje) ir stovykla vyko prie Melburno. Po dviejų metų vėl bus Australijos Rajono stovykla, ji turėtų būti kur nors arčiau prie Sidnėjaus. Tai jie taip kaitaliojasi. Nors ir kituose miestuose yra po kelias šeimas, mažesni vienetai.

Tokie tie rajonai. Kiekvienas rajonas turi savo rajono vadą. Praeityje kiekviename rajone buvo daugiau negu vienas tuntas, bet dabar mūsų irgi truputį mažėja. Sakyčiau, iš viso mūsų Sąjungoje yra apie 2000 narių. Iš jų, galimas dalykas, ketvirtadalis jau yra vyresnio, mano tėvų, amžiaus, jau išėję į pensiją. Arba suaugusiųjų, kurie jau nelabai aktyvūs, bet dar nori dalyvauti Skautų sąjungoje, renginiuose kaip Kaziuko mugė. Jiems patinka užsidėti uniformą, kaklaraištį ir prisiminti, kad „A, aš irgi skautavau“. Jų vaikai skautauja, anūkai ir, galimas dalykas, proanūkių jau mažų irgi yra. Čia yra dalis jų gyvenimo. Jie visą gyvenimą išliko skautais ir iki šiol skautai užima aukštą prioritetą jų gyvenime.

Istoriškai mūsų organizacijoje yra brolija, seserija ir akademikai – trys atskiros šakos. Seserijoje yra daugiausiai narių, apie 1000, brolijoje 800 – 900, svyruoja arti tūkstančio ir akademikų dar koks 100. Iš to ir susideda 2000 narių.

Skiriasi mūsų programos, bet pagrindas tas pats: patyrimo laipsniai ir specialybės. Broliai turi daug daugiau specialybių negu sesės, tad sesės kartais pasiskolina iš brolių ir vykdo tas pačias specialybes. Niekas nekelia skandalų, viskas tvarkoje.

Yra kalbų, kad gal mums jau laikas sujungti brolių ir sesių programas. Iš esmės, jeigu yra mažas vienetas, taip daug patogiau. Toks yra mano patyrimas Vašingtone, kur mes turime įvairaus amžiaus brolių ir sesių. Nepajėgėme vykdyti dvejų atskirų programų, nes sesių ir brolių reikalavimai truputėlį skiriasi. Todėl vykdome vieną bendrą ir daug nekreipiame dėmesio į skirtumus.

Ar jau priėjome laiką, kur mums reikėtų sujungti, kad būtų viena bendra programa? Nors yra brolija ir seserija, bet dar nepriėjom prie programų sujungimo. Ir aš manau, kad pagrindine to priežastimi yra baimė. Mes nekalbame, ar sujungsime vyr. skautes ir skautus vyčius. Niekada jų nesujungsime, skautybė užsibaigs, jei sujungsime. Nutarėme, kad ne, dar programų nejungiame, bet administraciją jungiame. Todėl mano pareigos yra Vyr. skautininkės pavaduotojas, kablelis brolijos vadas. Praėjusioje kadencijoje buvo dar Vyriausioji skautininkė, Vyriausiasis skautininkas ir pavaduotoja, pavaduotojas, iždininkė - iždininkas, sekretorė - sekretorius. O mūsų organizacija po truputį darosi mažesnė, tad darosi sunku surasti ir vadovų, kurie apsiimtų pareigas. Panaikinome bent pavaduotojus, suglaudėm truputį struktūrą. Bet dar daug darbo reikia.

Brolis Tomas Rakovas perdavė vieną klausimą: kas labiausiai nustebino po 18 metų grįžus į Lietuvą?

Pradėsiu nuo išorinių dalykų. Aš nusileidau Kaune. Perėjau oro uostą ir tada jau važiavau į Kauną. Savanorių prospekte pravažiuoji parduotuves „Iki“, „Maxima“, automobilių salonus, bet vis dar matosi daugiaaukščiai pastatai, aiškiai statyti Tarybiniais laikais. Ir jie pilki. Aiškiai matosi toks pilkumas, neatsinaujinimas. Man krito į akį, tai, kad per 20 metų, manyčiau, kas nors turėtų būti pasikeitę. Ne kad pagrindinis pastatas būtų perstatytas, bet kad būtų renovuotas. Tik šiandien turėjau progą žvelgti iš Antakalnio į Žirmūnus ir ten jau pastatai yra atnaujinti.

Gal, jei kas nors atvyktų į Ameriką, irgi pamatytų, - o, yra senų neprižiūrėtų daugiaaukščių. Bet ten valdžia stengiasi juos prižiūrėti, mes vadiname juos „the projects“, kur vykdomi valstybiniai projektai, apgyvendinami bedarbiai ir taip toliau.

Būdamas su skautais stovykloje, pastebėjau, kad yra ir kitos perspektyvos. Jūs turite labai pozityvų požiūrį į gyvenimą. Kaip mes anksčiau kalbėjome apie suspension of disbelief, atsisakymą suvokti. Manau, tai yra ypatinga, kad kokia aplinka bebūtų, jūs tikrai kuriat savo gyvenimą, savo pasaulį ir žengiate pirmyn. Tai man paliko labai gilų įspūdį. 

Jums labai rūpi moralinis auklėjimas ir man susidaro įspūdis, kad gal kur nors to trūksta. Jūs apsiėmėte, kaip jauni, universiteto metų, vadovai auklėti savo jaunimą. Čia yra didelis skirtumas – išeivijoje mūsų tėvai yra skautų vadovai ir auklėja vaikus. Ten labai didelis skirtumas, 20 – 25 metų tarp vadovo ir skauto. O čia tas tarpas yra gal 10 metų, nekalbant apie vilkiukus.

Matau, kaip vaikai reaguoja į vadovus. Nuostabu, kad jūs skautaujate taip, kaip mano įsivaizdavimu, turėtų būti skautaujama. Kad yra jaunimo auklėjimo organizacija – jaunimas auklėja jaunimą. Ir gražiai auklėja. Rūpinatės ne tik, ar jie pavalgę ir miegmaišiai šlapi ar nešlapi, bet stebite kaip jie elgiasi, prižiūrite tą elgesį, pamokinate, patariate. Man tai tikrai labai gilus įspūdis ir labai gražu tai matyti.

Man iškart kyla mintis, kad tavo įspūdžiai iš Lietuvos irgi bus šiek tiek disneilendas. Toje pačioje Lietuvos skautijoje galima nesunkiai rasti visiškai kitaip skautaujančių vienetų. Ką jau kalbėti apie tai, kad skautai, nors ir yra plačiosios visuomenės dalimi, ganėtinai iš jos išsiskiria. 

Būnant pajūry, dalis mano kelionės buvo skirta ieškoti tos Lietuvos.  Augant mus mokino: „O, tas kaimas…“

… Geltonkasės lietuvaitės…

Jų mačiau! Žinau, kad čia netikras gyvenimas, bet dalinai man buvo tikrai malonu. Važiavau dviračiu palei pajūrį. Nuvažiavau iki Rusnės. Iš Klaipėdos pro Ventės Ragą, tada Minija, Šilute, Rusne. Nuvažiavęs į Rusnę, manau, kad radau tą kampelį.

Ten buvo toks kampelis, kur ant kiekvieno stulpo yra gandrų lizdas. Mažas miestelis, bet kaimas visai šalia. Yra etnografinis muziejus. Važiuoju keliuku, jis tada virsta į žvyrinį keliuką, bobutė rauna piktžoles… Važiavau dviračiu, todėl turėjau progą sustoti ir ją užkalbinti. Klausiau: „Atsiprašau, bet nepažįstu šių gėlių ar šio augalo“. „O, čia bulvės“. Tos bulvės buvo įvairių spalvų, maišytos. Ir mes tada pasikalbėjome kokias 10 – 15 minučių. Sutikau tą tikrą bobutę… Jeigu važiuočiau autobusu su ekskursija ar net automobiliu pats – nestočiau. Dviračiu visai kitaip. Ir dar gali tuos atstumus – 50, 60 km į dieną – nuvažiuoti. Ir dar susipažinti.

Taip, yra tas disneilendas. Bet manau, kad iš dalies disneilandas atsiranda dėl skautiško gyvenimo, lavinimo. Pastatai dar tie pilki. Gerai, bet kai kas pasikviečia į svečius, įeini į tuos pastatus, atidarai duris... Butas yra atremontuotas, visi pagal pajėgas stengiasi kuo gražiau gyventi. Skautiškose šeimose ateini į namus ir, nors čia yra jų nuosavybė, jautiesi, kad esi namuose. Vis tiek tie rožiniai akiniai, bet toks yra tikras, aš manau, skautavimo poveikis.

Turiu dar vieną gerą pavyzdį. Beveik prieš metus su žmona buvome Didžiajame barjeriniame rife. Mes nenardėme su oro kaukėmis, bet plaukėme su tokiais vamzdžiais. Kai plauki, visa jūra banguoja. Nuo vandens paviršiaus  iki ten, kur auga koralai, yra metro atstumas. Visur plaukioja žuvytės. Tu plauki, siūbuoji ir tos žuvytės irgi siūbuoja dėl bangų. Jeigu nori praplaukt, tai turi jas perplaukt, bet ateina banga, patraukia žuvytes ir jos vėl ten plaukioja. Reikia pasiduoti, pasakyti – aš jūros bangavimo nesustabdysiu. Man reikia kaip nors siūbuojant prisiartinti prie tos vietos,  kur noriu. Pasiduodi, kad iš jėgų to neatliksi. Bus likimas toks, koks jis yra, stengiesi prieiti prie tos vietos, kur nori ką nors pamatyti. Mane tai labai ramina. Aš taip pat jaučiuosi skautų stovykloje. Tą pajutau po kelių dienų Indėniados pastovyklėje – visi yra kaip šeimos nariai. Tikroje, neskautiškoje šeimoje, ne kiekvienas brolis ir sesė sugyvena. Bet pajutau – tikrai, jie pasirinko būti skautais, lieka skautais, nes jie yra šeima. Ir pasiduoda tam: man nereikia pasirodyti. Gali būti toks, koks esi. Aš stengiausi būti toks, koks aš esu. Manau, kad tie, kurie irgi ten stovyklavo, buvo tokie patys.

Jau šiek tiek kalbėjai apie tai, bet gal dar liko įspūdžių iš lietuviškų stovyklų, apie kuriuos norėtum papasakoti?

Apie skautiškas stovyklas jau daugiausiai papasakojau. Ir dar pridėsiu  neišduodadamas jokių paslapčių! Turėjau progą dalyvauti skautų vyčių įžodyje ir buvo nuostabu!

Kaip tik norėjau klausti, bet susilaikiau...

Negaliu išaiškinti, reikia dalyvauti. Vyčiams, norintiems susipažinti su tomis apeigomis, išeivijos skautams norėčiau įkalti į galvą: vykite į Lietuvą. Ne tik stovykloje dalyvauti. Manau, kad mūsų skautavimas labai praturtėtų, jeigi mes turėtume progą dažniau stovyklauti Lietuvoje. Bet čia reikia noro ir pinigų.

Dalyvauti skautų vyčių įžodyje ir matyti tas tradicijas, kurių nebuvo prieš 20 metų... 1993 metais irgi buvau skautų vyčių įžodyje Lietuvoje ir jis buvo labai panašus į tą įžodį, kurį mes turime išeivijoje. Bet tai, kaip jis vyksta dabar, buvo toks „vau!“ momentas. Kur tikrai jėga. Aš iš antropologijos požiūrio suvokiu kas ten vyksta ir,  manau, tai yra labai brangu.

Truputį nukrypsiu nuo temos. Gyvendamas Australijoje esu turėjęs kelias progas rimčiau pasikalbėti su aborigenų žmonėmis: vadovais, gidais. Klausiau, kaip jie auklėja savo jaunimą. Nes jų jaunimas irgi turi labai sunkias sąlygas. Neprilyginu su Lietuva, Australija, ar tuo kas vyksta JAV ar Kanadoje. Bet, pavyzdžiui, kiekvienas turi savo mobilųjį, iPad, kompiuterį… Ar noriu skautauti ar ne? Ar man lietuvybė svarbi ar ne? Ar man krepšinis svarbesnis? Ar man svarbiau važinėti automobiliu? Yra tokie dalykai. O savo kultūroje aborigenai yra patyrę labai daug skausmo dėl alkoholinių gėrimų, jų žemė buvo atimta, jie patys – išstumti… Tauta tikrai yra pakirsta. Aš jų klausiu: kaip jūs ugdote savo jaunimą, kaip perduodate tradicijas? Žinau, kad jiems yra sunku. Jie negali išeiti į dykumą kaip darydavo prieš kelis šimtus metų ir medžioti kengūras ar gaudyti gyvates, nes jų gyvenimas vis tiek yra XXI amžiaus gyvenimas. Jie sako: „Mes labai dažnai bandome viską perduoti per simbolizmą“.

O kas vyksta skautavime? Ypatingai, įsivaizduoju, gal ir su vyr. skautėmis, bet ir su skautais vyčiais. Gal neišgyveni to ultimate challenge, bet jau susipažįsti su tuo. Čia iš tos antropologinės perspektyvos, kad Australijos aborigenai irgi suvokia, kad nebegali mokinti savo jaunimo taip, kaip buvo mokinami jie ar jų seneliai. Jie turi prisitaikyti. Tas pats yra, grįžtu prie skautų vyčių įžodžio, kad yra nuostabu. Aš grįžęs pasikalbėsiu su skautais vyčiais, nes mums būtų naudinga ne tik pamatyti, bet ir pajusti, pergyventi tai. Tas pats ir su stovykla. Norėčiau, kad daugiau išeivijos skautų atvyktų į Lietuvą ir turėtų progų stovyklauti.

Pabuvus Vilniaus krašto stovykloje susidarė įspūdžiai, apie kuriuos aš jau daug esu kalbėjęs. Dabar su oro skautais, nors praleidau tik tris dienas, tas įspūdis sustingo. Jau žinau, kad čia arba yra unikalu tik Lietuvos skautijai, arba čia jau yra lietuvių jaunimo skautavimo bruožas – truputį platesnis, yra gal ne visoj Lietuvoje, bet Lietuvoje tiek, kiek man teko susipažinti su ja.

Kaip mokslininkas renka žinias, taip ir man gal dar tik du tokie punktai yra, į kuriuos galiu atsižvelgti, bet jau susidaro įspūdis, ne tik čia buvo kažkas ypatingo, keisto, netikėto, bet jau matau, kad gal taip ištikrųjų visur yra. Ir daugiausiai turiu omenyje tą šeimyniškumą, draugiškumą, moralinį auklėjimą. 

Grįžkime vėl prie tavęs. O kada pats pradėjai skautauti? Kokie buvo didžiausi tavo skautiški nuotykiai?

Turiu metais su puse vyresnį brolį. Mano tėvai buvo skautai ir norėjo, kad taptume vilkiukais tuo pačiu metu. Tad būdamas penkerių ar šešerių atėjau kaip vienas iš jauniausių vilkiukų tuo metu ir pradėjau skautauti. Tą 1970 metų  vasarą, Čikagos apylinkės stovykloje, gavau pažymėjimą, iš medžio išdrožtą vilko galvą: jauniausiam stovyklautojui tų metų stovykloje. Tuo metu mūsų turbūt buvo 60 ar 80 vilkų. Visame Lituanikos tunte - 500 ar 600 skautų. Prisimenu, kad būdavo visa aikštė pilna skautų.

Iš tėčio, kuris buvo oro skautas, paveldėjau pomėgį aviacijai ir pats tapau oro skautu.  Prabėgo keli metai. Mūsų Sąjungoje tuo metu veikė Miško brolių draugovė, kuri buvo kaip Lietuvos partizanų.. buvo toks skautavimas. Tad aš tapau miško broliu ir skautu vyčiu beveik tuo pačiu metu. Jau tada, būdamas 14-16 metų paaugliu, sąmoningai žinojau, kad noriu būti skautu visą gyvenimą. Ne vien, kad tai tik žaidimas, bet matau, kad yra vyresnių, jie vadovauja ir kad jie prisideda prie veiklos. Toks buvo mano tikslas, ką aš noriu daryti. Tikiuosi, kad po 40 metų dar skautausiu.

O kokių nuotykių gali papasakoti?

Oro skautuose, būdami 11-12 metų amžiaus, statėme lėktuvų modelius su motorais ir su virve juos taip galėjome sukti ratu. Susisukus galvai nebegalėjai jo kontroliuoti,  lėktuvas atsitrenkdavo į žemę, lūždavo propeleris, sparnas, vėl reikėdavo kaip nors jį remontuoti. Yra tokie žaidimo momentai. Oro skautuose statėme ir raketas,  meterologijos stotis.

Su miško broliais gal gilesni įspūdžiai buvo. Tuo metu buvau šešiolikos ir viena iš mūsų tradicijų buvo žiemos metu, prieš Kalėdas, nuvykti į stovyklą ir ten atšvęsti Kūčias. Žiemos metas, sniegas, apsirengę šiltai, su baltais apsiaustais, tikrai taip, kaip  nuotraukose galima pamatyti partizanus. Mes einame per mišką, ten sargybinis sustoja ir nuveda į aikštelę, kur yra trispalvė. Iškeliame trispalvę, sugiedame himną, pagerbiame žuvusius partizanus. Tada prisėdame prie stalo, tradicinės kūčių vaišės. Silkė, šližikai, pasidaliname plotkele. Turėjome savo slapyvardžius, net nežinojau visų  tikrųjų vardų. Po tokių išgyvenimų gali pradėti suvokti, koks buvo partizanų gyvenimas. Ir liko toks didelis įspūdis.

1991 metais lankiau Gilvelio kursus. Buvo dvi lietuvių skiltys, kurios dalyvavo Boys Scouts of America Gilvelio kursuose. Tai buvo dar vienas subrendimo momentas. Buvau  26 – 27 metų, turėjau progą jau kaip suaugęs dalyvauti skautiškoje veikloje. Tuoj po to kraustėmės į Vokietiją ir gyvenome ten metus su puse. Vasario 16-osios gimnazijoje dirbau su skautais. Buvo pirmas epizodas, kai ne tik ten nuvyksti savaitei ar savaitgaliui, bet ilgesnį laikotarpį, metus su puse, dirbi su skautais, manai, kad turi jiems kokią nors įtaką ir matai, koks tas jaunimas, kaip jiems smagu iškylauti.

Grįžęs į Vašingtoną turėjau progą jau daugiau dirbti su skautais. 1993 metais buvo Jubiliejinė stovykla Kalifornijos kalnuose, ten prisidėjau prie veiklos jau kaip suaugęs, stebėjau kaip suaugę vadovauja, kiek laiko užtrunka ruoša. Turėjau ir progą būti instruktoriumi bei vadovauti Gintaro – Ąžuolo mokyklai, brolijos vadovavimo mokyklai, skirtai 16 – 18 metų skautams. Gerai susidraugavau su keliais vadovais ir jie mane parėmė, kai turėjau kokių minčių, norėjau išbandyti naujus būdus, naujus užsiėmimus.  Po to priėjau prie šitų pareigų, kaip vyr. skautininkės pavaduotojas, brolijos vadas. Čia tokie pagrindiniai epizodai, kaip reziume.

Ką tau reiškia gerasis darbelis ir ar šiandien jau padarei vieną?

Mūsų tradicijos gal truputį skiriasi. Mes rišame du mazgelius. Vienas yra Tėvynės meilės, o kitas gerojo darbelio mazgelis. Jūs padarę gerąjį darbelį surišate, ar atrišate mazgelį?

Atrišti reikėtų..

Atrišti? Tai gerai, tokia ir mūsų tradicija. Nors mes, kai užrišame kaklaraištį, paaiškiname, kokia reikšmė yra, kartais pamirštame jiems tai pakartoti. Esu buvęs keliose stovyklose per pastaruosius metus, kur kas nors padaro gerąjį darbelį ir aš pastebiu jį. Pakelia numestą šiukšlę, ar savanoriškai ateina ir kaip nors padeda draugui, vandenį neša... Esu juos pasikvietęs per vėliavų nuleidimą, kad jie atsisuktų į kitus skautus ir primenu, kad yra du mazgeliai, vėl papasakoju tą patį. Atrišu gerojo darbelio mazgelį, nes jie patys nesupranta. Noriu, kad įsidėmėtų, jog čia nėra tiktai šiaip mazgelis ir kad jis turi reikšmę.

Stengiuosi kasdieną padaryti gerąjį darbelį. Vakar oro skautų stovykloje reikėjo išsirinkti indėnišką vardą pagal priesakus. Buvo gana gera, lengva, smagi diena, nebuvo tokių didelių iššūkių, kur reikėjo labai stengtis, nors lijo ir t.t. Gale dienos mes  prie laužo sėdėdami, dainuodami ir apie tą temą pasikalbėjom: ar mes kaip nors pateisinome savo indėniško vardo reikšmę. Visi sakė: „Na, aš norėjau, bet nesijautė, kad ką nors tokio milžiniško darau“. Man tai įstrigo, nes iš tiesų, iš mažų darbelių pasidaro dideli darbai. Nereikia nugalėti visą pasaulį. Ne, padaryk tą mažą darbą. Palik pasaulį truputį geresnį šiandien, negu kokiu jis buvo vakar. Mūsų, sakykim, buvo 15 skautų toje stovykloje. Jeigu visi po vieną gerą darbelį padarom, jau 15 kartų kas nors darosi geriau.

Kai kurie sako, kad skautininkams tų mazgelių jau nereikia. Aš argumentuoju, kad reikia, nes mes esame pavyzdžiai jaunesniajam skautui. Tai kodėl skautininkai neturėtų rišti gerojo darbelio mazgo, tuo pačiu parodant jaunesniems, kad mes vis tiek esame broliai ir sesės? Bet čia pagal tradiciją. Ir daug kas to nedaro, todėl, jeigu turiu progą dalyvauti, tai bandau kaip nors priminti: „Na, pagalvokit apie tai!“

Tu ir pats sakei, kad vis sunkiau darosi surasti žmones,  kurie prisiimtų pareigas. Ką tu patartum tiems žmonėms, kurie neranda laiko, arba tiesiog nedrįsta prisiimti atsakomybių?

Šia tema neseniai rašiau savo broliams ir sesėms, kad nebijokit tų pareigų. Nesitikiu, kad kas nors, niekada neturėjęs jokių pareigų, tuoj apsiims būti brolijos vadu ar  vyriausiuoju skautininku. Bet iš tiesų tos pareigos nėra tokios sunkios, kai atsižvelgi į tai, randi to laiko. Oi, reikia pasišventimo, bet reikia rasti ir gyvenime tos ligsvaros. Vis tiek yra draugai, šeima, sportas, kokie kiti užsiėmimai.

Net, jeigu kas nors apsiima būti draugininko pavaduotoju ar draugininku, tai nereiškia, kad kiekvienas draugininkas turi kas savaitę pravesti visą sueigą. Pasikviesk, kad kiti prisidėtų. Ateitų, padėtų pravesti 15 minučių ar pusvalandį kokį užsiėmimą. Manau, kad visi mielai prisidėtų prie to. Čia tie rožiniai akiniai. Realybė yra, kad lengvo atsakymo nėra. Bet tie, kuriems yra įdomu, kurie yra labai gabūs, moka prikalbinti ir kitus, kad jie kaip nors prisidėtų. Pavyzdžiui Vašingtone pažįstu kelis, kurie gal ir patys praveda užsiėmimus, bet jie nebijo kviesti ir žmonių, apie kuriuos aš paprastai net nepagalvočiau, bet jie kažkada buvo skautais. Reikia pirmą kartą vis tiek juos pakviesti, sakyti ateik. Žmogus laukia momento, kol jį pakvies.

Kai kuriems tik to ir tetrūksta.

Taip, ne kiekvienas iš kuklumo, ar kas tai bebūtų, pasisiūlys. Net skilčių kokiam ratelyje ar draugovėje kalbiesi, kad mums reikia pagalbos, kas padėtų išvalyti sandėlį. Kas padės? Ir visi taip „aaa“... Bet jei paklausi konkrečiai: „Edi, ar padėsi?“ (aut. p. į pokalbio pabaigą prie mūsų prisijungia brolis Edis iš Čikagos, kuris net nemirktelėjęs į Tomo klausimą atsako: „Aišku, padėsiu!“)

Išeivijoje sesių yra maždaug dviem šimtais daugiau negu brolių. O mes, Lietuvos skautijoje, turime kaip tik trečdalį brolių ir du trečdalius sesių.

Oho!

Gal tu, iš to, ką matei būdamas Lietuvoje, turi kokių patarimų, kaip išlaikyti ir sudominti brolius?

Mane ypatingai nustebino, tai, kas vyko Indėniadoje. Tomas yra išskirtinis žmogus ir, kad jis sugebėjo Indėniadą pravesti, yra toks vau – bus prisiminimas, kad tikrai, po 10 metų, jeigu kas nors paklaus, tai sakysiu: aaa, buvo tokia stovykla.

Su oro skautais, pavyzdžiui, Mantas, dainuoja, šoka, visokius šposus... Kaip vakar per laužą. Yra ir kitų brolių. Julius, patyręs oro skautas, oj, aš laukiu pamatyti, koks jis vyresnis bus, nes turi tokio entuziazmo. Jau pati pasakei, kad gal per daug sesiškų  užsiėmimų yra. Aš gal ir matau tą skirtumą. Yra brolių, kurie, angliškai pasakius, wanna be a tough guy, nori būti kietais. Nors iš tiesų jie dar labai minkšti yra, neiškepę.

Geras pavyzdys turėtų būti Indėniadoje dalyvavusi Kernavės tunto brolių skiltis.

Taip, vis ką nors krapštosi, peilius galanda. Bet ar ne jie pastatė tą baidarę, kuri plaukė... Holy cow! Kokią įsivaizduot, kad iš medžio, realiai birch-bark canoe (aut. p. beržinę kanoją) pastatė, su tentu, o ne su tošimi kokia nors. Bet rėmas buvo vau – fantastika. To reikia, gal ir reikia tokių iššūkių.

Pavyzdžiui, aš norėčiau daugiau susipažinti su jūsų geležinio plieno programa.

Plieno žiedo?

Taip. Paimi brolį ir sesę ir jiems sakai atlikite šitą šimto kilometrų ar kiek ten bebūtų žygį per tris dienas. Jūs kartu turite keliauti. Ir tikrai, nėra taip, kad ant kiekvieno kampo koks nors vadovas laukia jų. Pasimatysim už trijų dienų, keliaukit. To nebūtų vakaruose, Amerikoje. Nes mes turime visą apsaugą ir t.t. Gal reikia tų iššūkių.

Tą ir pajutau. Broliai kai išėjo į žygį, jie tik nori varyti, varyti ir varyti. Nes jiems to reikia. Yra ir tų kitų, kurie ar ten būtų rankdarbiai, ar kokie nors kiti darbai, apsiima juos. Ne kiekvienas brolis norės austi kokį nors diržą ar juostelę, bet buvo meistras atvykęs, skulptorius, kur broliai galėjo iš medžio kalti, jau vyriškas toks užsiėmimas, sakykim. Reikia tokios programos. Manau, reikia progų leisti jiems pasireikšti taip, kaip jie nori. Ir gal tie patyrę skautai yra skiltis, ar susideda skiltis, kur gerai, eikime į žygį. 200 kilometrų per savaitę – aplankykite visą Lietuvą. Tam reikia išugdyti, paruošti programą, rasti vadovus, tai nelengvas dalykas.

Pas mus irgi labai daug nubyra. Bet pas mus vairavimo teisės, pradeda draugauti su mergina ir jau nebeskautauja. Pasižiūrėjęs į tai, kiek esu susipažinęs Lietuvos skautijos skautais, kiek yra susiporavę, susituokę, čia labai gerai yra! Nes jie užaugo skautaudami, viens kitą pažįsta, žino koks jau tikrai tas žmogus yra ir man atrodo labai natūralu, kad nusprendžia apsivesti. Tai labai puiku. Pas mus irgi taip būdavo, bet dabar vis rečiau ir rečiau.

Dar kilo viena mintis. Jūs turite nemažai vyčių, kurie yra meistrai. Arba jie su oda dirba. Atsimenu, kaip keli vyčiai atėjo į mūsų indėniados vadovų pastovyklę, rado odos ir jie tuoj pradeda ką nors, žiūri žiūri ir ooo, jau, žiūrėk, čia peiliui galės pasidaryti makštį. Pradeda pinti ką nors... Man tai yra neįprasta, nes mes nerandam laiko, patys nežinom kaip tai padaryti. Tai gerai, mokinkite tuos patyrusius skautus pasidaryti savo peilį. Esu matęs, vienas kitas turėjo peilį, kur nežinau, kai jie jau vyčiai buvo, ar dar patyrę skautai.. Gal reikia to.

Kalbėjosi vyr. sk. Jorė Astrauskaitė