2005-12-14
Žygis „3 dienos, 2 naktys“ arba velnio tuzinas
Penktadienio popietė, lengvas šaltukas lauke ir kuprinės prikrautos iki lubų žadėjo smagaus savaitgalio pradžią.
Kas Naujo?
Skautų naujienos
Giedras dangus, priešpilnis mėnulis, laukai pasidengę baltu sniegu – štai kas laukė mūsų ateinančias kelias valandas. Pirmas sustojimas buvo šalia miške įsikūrusio gaisrininkų bokštelio į kurį, apžvelgti teritorijos, įsirioglino pora mūsiškių. Toliau mūsų kelyje sekė keisti ženklai, kurių eilinis Lietuvos pilietis ne dažnai pamato.
Mes pasukome į kairę. Nuo čia ir prasidėjo visi smagumai. Pabradės poligono teritorija yra išvagota keliais keleliais, tad žemėlapis mums tapo nulio vertas, nors dar neprarasdami vilties žvilgčiojom į jį. Bunkeriai, tranšėjos, įtvirtinimai, grioviai lydėjo mus ateinančią parą. Vyčiams buvo svarbiausia ne per stipriai baksnoti žemę lazdomis, kad kokia mina neimtų ir nesugalvotų suveikti...
Patikimas informatorius iš Vilniaus (kuris dėl svarbių priežasčių neprisijungė prie mūsų) pranešė, jog naktį bus šaltukas iki – 11. Kad bus ne vasaros naktis supratome tuomet, kai ketinome atsigerti, tačiau vanduo gertuvėje buvo jau beveik užšalęs (reikėjo prakirsti mažą eketę). Klaidžiojimas po poligoną ėmė darytis vis sudėtingesnis ir klaidesnis, nes mes žemėlapyje nebegalėjome identifikuoti savo vietos. Teliko „pjauti“ kompaso kryptimi ir nesukti sau galvos dėl šimtų kelių – kelelių. Alkis ėmė rodyti pirmuosius nuovargio požymius. Vieno sustojimo metu sukapota dešra vienam iš mūsų pasirodė pati skaniausia per visą ne menko gyvenimo istoriją. Papildoma energija kai kam suteikė 6 – ojo jausmo pojūtį ir jau po kelių minučių mes pasiekėme pirmosios nakvynės vietą. Tiesiog neapsakomai keista, jog klaidžioje ir blaškęsi po miškus atėjome ten kur reikia. Visgi pasitvirtino priesakas, kad skautas nenustoja vilties.
Laikrodžiams rodant 01:30 nakties prasidėjo pastovyklės įsikūrimas. Po kelių akimirkų jau degė laužas, ant jo kaito gretimų pelkių vandenėlis, o po šalia stovinčia egle įsikūrė motelis septyniems pavargusiems kūneliams. Karšta arbata, šiltas maistas, pašnekesiai ir dainos prie laužo leido pajusti tikrąjį žiemiškos gamtos dvelksmą.
Rytas atėjo gražus, vėsus ir labai mielas. Gera dozė maisto į išalkusius skrandžius, po dvi skirtingas ir keistas užduotis dalyviams ir mes jau vėl kelyje. Tos užduotys buvo netikėtos, keistos ir jei kiekvienas iš jų nebūtų įsijautęs į savo rolę, būtų gavęsis visiškas šnypšt. Bet taip neatsitiko. Sklido gandai, buvo rišami mazgai, piešiami piešiniai, pinamos kasos, rūpinamasi vienas kitu, vedama į tikslą ar tiesiog buvo stebima aplinka. Visa tai tęsėsi iki vakarienės ir visiškoje paslaptyje – neatskleidžiant savo užduoties absoliučiai niekam.
Pirmutinis antros dienos tikslas buvo Pavandenės piliakalnis (Raganų kalnas) ant kurio turėjome susitikti dar su keletu naujai prisijungusių dalyvių. Kelias iki jo taip pat nebuvo lengvas, šimtai takelių pynėsi vienas su kitu. Galiausiai bendro sutarimo dėka buvo nuspręsta laikytis vakarų krypties ir „pjauti“ per visišką „šikną“ iki absoliutaus „pravalo“!
Šis ėjimas daugeliui prisimins kaip vienas geriausių šio žygio akcentų. Po kurį laiką trukusio ėjimo vakarų kryptimi priėjome kaimą, tuomet visų moralės lygis kaip mat padidėjo. Nuo čia jau buvo ranka paduoti iki Pravalo (ežero) prie kurio ir yra įsikūręs Raganų kalnas.
Ant minėto piliakalnio sutikome būrelį žmogelių belūkuriuojančių ir belaukiančių mūsų. Neapsakomai geras jausmas užplūdo širdį. Netrukus prie šaunaus būrio prisijungė ir dvyliktas žygio dalyvis. Tad tolimesnis žygio maršrutas nusitęsė ne per tokį romantišką kelią iki Spenglos upės. Galiausiai prie mūsų prisijungė paskutinysis brolis ir mūsų jau buvo visas velnio tuzinas.
Iki nakvynės vietos neįvyko nieko ypatingo. Prie Spenglos kūrėmės greitai ir operatyviai. Bemat karštas maistelis jau garavo bliūdialiuose ir visi sakėm „SKANAUS“. Po dieviškai skanios vakarienės dalyviai pristatė savo užduotis ir kaip jas sekėsi įgyvendinti. Buvo prisimintos pačios smulkiausios kelionės detalės ir jos vienaip ar kitaip įamžintos. Buvo akivaizdžiai matyti, jog ir kiti žygio dalyviai buvo sujaudinti brolių ir sesių išmone ir originalumu. Vakarą vainikavo specialus patiekalas (tai buvo geras metas smalyžiams) bei dainos atliekamos skambant gitarai ir lūpiniai armonikėlei gyvai prie laužo.
Sekmadienio rytas buvo tingus ir šilti miegmaišiai dar ilgai nepaleido miegalių iš savo nasrų.
Rytinis pusrytėlis, lengvas relaksas prieš paskutiniuosius kilometrus, pastovyklės sutvarkymas ir mes jau pakeliui namo. Tuo metu oras tikrai pažliugo, temperatūra ėmė kopti aukščiau nulio... Visa tai nesugebėjo sugadinti žygio dvasios ir nuotaikos, ir su plačiom šypsenom nors ir su nuovargiu kūne mes sėdome į traukinį, kuris mus vėžė atgal į pradžios tašką!
Ačiū visiems be išimties dalyviams už jų norą būti gamtoje, norą dalintis patirtimi, dalintis tuo ką turi po ranka, už gerą jausmą per visą šį žygį.
Tai supras tik tie, kas paskutinįjį savaitgalį praleido Lietuvos miškuose...
Transvestitų Lietuvoje jau yra
Poertorikieciai žiemai pasiruošę
Žemės greitis kartais viršija mūsų lūkesčius
Bliuzas ryte geriau už bet kokią arbatą
Vanduo yra ne ten kur atrodo, o ten kur jis ir yra
100 mazgų per 7 valandas
Šukuosenos vonioje prieš veidrodį tai nauja, ar tai įprasta ir sena
Žygio nuotraukų galerija čia
Mintimis dalinosi Sk. vytis Rukštė