Kas Naujo?

Skautų naujienos

2013-02-16

Šešiolika 1918-ųjų vasario paslapčių

Laumės dalinasi įdomiais, gyvenimiškais ir intriguojančiais faktais apie Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Broli, sese,

Vasario 16 dienos aktas yra ypatingai brangus ne tik dėl jo turinio, skelbiančio Lietuvos nepriklausomybę, bet kaip drąsus, savarankiškas vieningos tautos žygis, kuris, kaip matome, pasiekė tikslą.” - Aleksandro Stulginskio, Lietuvos tarybos nario žodžiai.

Dievui, TĖVYNEI, artimui. Aš ir tu kiekvieną dieną tęsiame žygį, pradėtą šaltą vasarį prieš devyniasdešimt penkerius metus. Priešais - 16 laiptelių su įdomiais, keistokais, kartais švelniai gyvenimiškai juokingais ir intriguojančiais faktais apie Nepriklausomybės aktą. Pirmyn.

 

1. 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės aktas skelbė, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui, lietuviai iš okupavusių vokiečių šiaip ne taip gavo leidimą sušaukti 1917 metų konferenciją ir išrinkti jos vadovybę – Tarybą. Subtiliai ir gudriai valstybingumas buvo įtvirtinamas per politinį žodyną: vokiečiai leido sudaryti Lietuvių Tarybą, o jie ėmė ir oficialiai pasivadino Lietuvos Taryba. Jeigu pažiūrėtume į 1918 metų faksimiles ir nuotraukas, ten jau yra minima Lietuvos Valstybės Taryba.

2. 1917 gruodį didelė dalis Tarybos narių realiausia atkuriamos valstybės forma laikė monarchiją ir netgi pradėjo itin slaptas derybas su vokiečių hercogu Vilhelmu fon Urachu dėl jo sutikimo tapti Lietuvos karaliumi. Vilhelmas pernelyg nesipriešino šiai idėjai, mielai sutiko persivadinti Mindaugu II- uoju ir persikraustyti į Verkių rūmus šalia Vilniaus. 1918 m. liepą Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, ir Vilhelmas oficialiai tapo Mindaugu II. Neilgam. Lapkritį Taryba pasidavė spaudimui iš Vokietijos ir draskoma vidinių nesutarimų atšaukė sprendimą. Per 5 mėnesių karaliavimo laikotarpį Vilhelmas taip ir nebuvo užsukęs į savo karalystę

3. 1918 m. sausį, vos dvi savaites prieš Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymą, Flamandų tautos taryba paskelbė Flandrijos nepriklausomybę. Tuometiniai tarptautinės politikos liūtai ir netgi lažybų organizatoriai labiau tikėjo, kad Lietuva liks Lenkijos dalimi, o Flandrija taps nauja stipria valstybe. Praėjus 95 metams, 6 milijonai flamandų kaip buvo, taip ir liko Belgijos dalimi, o 3 milijonai lietuvių šiandien gali didžiuotis sava, nepriklausoma Respublika.

4. 1918 Vasario 16-oji buvo šeštadienis.

5. 1918 m. žiema Vilniuje buvo atšiauri ir nelinksmai speiguota. Kuro trūko visiems, net ir pats Jonas Basanavičius neturėjo ko įmesti į krosnį. Būtent todėl Lietuvos Tarybos nariai, iš pradžių susirinkę pas Joną, nusprendė, kad tvirtinti Lietuvos nepriklausomybę reiktų jaukesnėje buveinėje, kur rašalas neužšaltų. Aktas buvo pasirašytas pirkliui Kazimierui Štraliui priklausiusiame name Vilniuje, Didžiojoje g. 30, bute Nr. 2. Antanas Smetona, kuris tuomet pirmininkavo Lietuvių nukentėjusių nuo karo šelpimo draugijai, ten turėjo kabinetą. Dabartinis šio ypatingo ir istorija alsuojančio pastato adresas yra Pilies g. 26.

6. Aktą pasirašė 20 signatarų, išsirikiavę eilute pagal abėcėlę. Saliamonas Banaitis pagarbiai užleido pirmają vietą Jonui Basanavičiui.

7. Nepriklausomybės akte buvo įvelta 16 (!) spausdinimo klaidų.

8. Stanislaw Narutowicz, kurio lenkiškas parašas po Lietuvos Nepriklausomybės aktu atspindėjo nuolatinį tautų katilą Lietuvoje, buvo kilęs iš kilmingos telšiškių lenkų šeimos. Jo brolis Gabriel Narutowicz tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, bet vos po 7 dienų poste buvo nušautas Varšuvos nacionalinėje galerijoje.

9. Lietuvoje karo cenzūra neleido viešai paskelbti Nepriklausomybės akto. Tuometinio populiariausio laikraščio “Lietuvos aidas” 1918 m. vasario 19 d. numerį su dokumento tekstu vokiečių kareiviai naikino kaip tik išmanė. Slapta spėta atspausdinti tik kelis šimtus egzempliorių. Akto tekstas Petro Klimo iniciatyva buvo atspausdintas lapeliuose ir nelegaliai išplatintas Lietuvoje.

10. Pirmą kartą viešai ir oficialiai žinia apie Vasario 16-osios nepriklausomybės aktą pasklido, deja, ne lietuviškoje, bet vokiškoje žiniasklaidoje - Berlyne leistuose liberaliuose laikraščiuose “Vossische Zeitung” (1918 m. vasario 18 d.) ir “Taegliche Rundschau” 1918 m. vasario 19 d.

11. Vasario 16-osios akto originalas yra paslaptingai dingęs - jo likimas yra intriga, kankinantį kiekvieną, besidomintį Lietuvos istorija Aktas po pasirašymo buvo patikėtas J.Basanavičiui. Nors gydytojas Jonas viską kruopščiai užsirašinėdavo dienoraščiuose ir laikė tvarkingą dokumentų ir rankraščių archyvą, vienas svarbiausių Lietuvos Valstybės dokumentų prapuolė kaip į vandenį dar prieš Antrajį pasaulinį karą.

12. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekininkas Petras Razmukas prieš gerą dešimtį metų sukėlė nemenką šurmulį užsiminęs, kad instituto rūmų palėpėje pokario metais paslėpė daug dokumentų. Su termovizoriumi pastatą centimetras po centimetro nuskanavę mokslininkai nieko nerado sienose, grindyse ar lubose. Buvo peržiūrėta 30 tūkstančių Lietuvių mokslo draugijos bibliotekos knygų, saugomų instituto rūsyje. Ničnieko.

13. Viena iš dingimo versijų kaltina...bites! Anot vieno karininko, davusio interviu JAV lietuvių dienraščių ,,Draugas’’, signataras kunigas Vladas Mironas perdavė dokumentą saugoti Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriui Vladui Jazukevičiui. Vladas buvo bitininkas ir sumanė Aktą paslėpti viename savo avilių, kur jis buvo beširdiškai sukapotas bičių.

14. Akto dublikato likimas irgi neaiškus. Dublikatas Lietuvos Tarybos sekretoriate buvo saugomas iki 1918 m. lapkričio, kada signataras Petras Klimas susirinko jį kartu su Tarybos posėdžių protokolais ir ėmė ruošti publikaciją. Dublikatas pas Petrą išbuvo keletą metų, kol buvo perduotas į, atrodo, vieną saugiausių tuometinės Lietuvos archyvų Prezidento kanceliarijoje Kaune. Ten jis buvo saugomas iki lemtingos Lietuvai 1940 m. birželio 15 d. Dokumento likimas po suirutės išlieka nežinia.

15. Tarybos narys Donatas Malinauskas po Aktu pasirašė vėliau už visus kitus. Bajorišku gyvenimo būdu garsėjęs signataras, pasirodo, pramiegojo ir dėl to gavo skambų antausį nuo Jono Basanavičiaus. Sklando kita versija, kad Donatas tą dieną nedalyvavo tarybos posėdyje, nes buvo išgėręs, o pasirašė kitą dieną, jau kita plunksna.

16. Signatarų profesijos buvo pačios įvairiausios - agronomas, spaustuvininkas, gydytojas, teisininkas, diplomatas, inžinierius, kunigas, bankininkas, žurnalistas... Kiekvienas iš vyrų, bajoras ar mažaturtis - karas nuskriaudė ir kilmingas šeimas - buvo kovotojas už Lietuvos valstybės autonomiją. Ne ginklu, bet visuomenine veikla, protingai laviruodami politiniuose labirintuose, žingsnis po žingsio, atkakliai ir pragmatiškai. Ir, be abejonės, lietuvišku užsispyrimu!

 

..... Mykolas Biržiška: „Atsimenu, P. Klimas, mano žmona ir aš einam Vilniaus viena gatve ir nustebę žiūrim „Lietuvos aidą“. ‘Matai, ir paskelbėm aktą, ką tu pasakysi?’, sako P. Klimas. ‘Bet ar iš to kas išeis – sunku pasakyti’. Mano žmona mus užpuolė – vis mat moteris, karštesnio temperamento: ‘Kaip tai, ar kas išeis? Paskelbėt ir turi išeiti. Lietuva turi būti nepriklausoma’. “...

Budėkim!

Jūsų,

Karšto temperamento, trispalvę širdyje nešiojančios Laumės ir Laumelės