Brolis Seržas neseniai mane sutikęs prašė ką nors parašyti į skautatinklį.

Labai laukiu, kada pasensiu. Man atrodo, tada jau pagaliau turėsiu patirties, išminties ir galėsiu būti pati sau faina. Dabar atsidūriau aplinkoje, kur faina būti reikia jau šiandien ir nėra laiko parintis, kad kažko nežinai. Turi pasitikėti savimi ir varyti pirmyn. Kažkaip sunku. Skautuose yra tokių žmonių, kurie netiki, kad man galėtų būti sunku, tai čia pasakojimas apie tai, kad visiems būna sunku. Norėčiau, kad visi vieni kitus pažintume kaip netobulus ir leistume vieni kitiems kartais pabūti ne super skautais. 

Turbūt turi vadovą, kuris yra pavyzdys. Toks tikras skautas. Visada šypsosi, padeda, palaiko, moka visus mazgus, visas dainas, juokingų istorijų, rimtų pamokymų, kapoti malkas, išvirti geriausius pietus, niekada nepyksta, nepavargsta, verkia tik kai tu ar kiti broliai/sesės duoda įžodį ir, žinoma, sąžiningai laikosi visų skautiškų priesakų.

Jei esi vadovas, turbūt darai viską, kad tavo skautai tokiais užaugtų.

Faina.

Kadangi prasideda pirma vasara po maždaug 10 metų, kai neturiu jokių vadovaujančių pareigų Lietuvos skautijoje, galiu pagaliau leisti sau viešai pasakyti: iš visų pirmoje pastraipoje išvardintų dalykų man tinka nebent tas, kad moku kapoti malkas. Bet kirvio rankose nelaikiau bent metus, tad nežinia kas liko iš to mokėjmo. Nesu tobula skautė ir turbūt šiuo metu nesu aktyvi organizacijos narė būtent todėl, kad ir nenoriu tokia būti.

Kažkuriame paauglystės etape mane skautiškas vadovų idealizavimas ėmė gluminti.  Pasisekė, kad augau liberaliame ir šiek tiek laisvamaniškame Kernavės tunte. Mane ten mokė (nors tik dabar ėmiau iš tiesų suprasti), kad skautavimas visų pirma yra apie draugystę. Mano vadovai, kurie paukštytės akimis atrodė “tikri skautai”, pasirodo, iš tiesų buvo tikri žmonės. Su didelėmis širdimis ir kiekvienas savomis asmenybėmis. Visi pavargstantys, ne viską mokantys, kartais verkiantys, prisvilinantys makaronus, pykstantys, mokantys keiktis ir ne visada besilaikantys skautų priesakų.

Kaip gerai, kad aš juos tokius, netobulus, turėjau ir vis dar turiu.

Man atrodo, kad kalbėti apie netobulumą yra vienas iš lietuviškosios skautybės tabu. Tu esi netobulas, kol kandidatuoji į vyr. skautus, bet ten iš tavęs padaro tikrą skautą ir įžodžio rytą tampi idealiu. Po keleto metų gali idealumą atnaujinti Gilvelio kursuose. Tai du kandidatavimai, kada kaip vadovas, gali sau leisti būti ne idealiu ir visi į tave šiek tiek taip ir žiūri. Ai, čia gi kandidatas.

Sudievindami vieni kitus ir žaisdami tobulą bendruomenę, mes prarandame labai daug dovanų, kurias duoda netobulumas.

Prarandame galimybę klausti. Ar tikrai tu tiki į Dievą, ar į stovyklos mišias eini tik todėl, kad kiti tave pirštais užbaksnos pamatę einančią rikiuočių aikšte į kitą pusę?

Prarandame galimybę klysti. Nulinčiuojame žmones už mažas klaidas ir neleidžiame jiems priaugti iki didesnių darymo. Tie, kurie stengiasi, daro, ir dėl to klysta, tampa blogaisiais, o tie, kurie skaičiuoja kitų klaidas, bet patys rankų nesipurvina – teisėjais.

Prarandame galimybę būti savimi. Kaip milžiniškoje korporacijoje, turi būti nuolat pasitempusi, sukištais uniforminiais marškiniais, kalbėti tik tai, kas korektiška, jei nemėgsti vesti laužo, apsimesti, kad gimei būti laužavede, visada šypsotis, būti stipria ir kitaip tobula. Kur tada lieka tas “aš”, kurį būdami ugdančiu judėjimu auginame?

Prarandame galimybę mokytis. Kai esi tobulas, tau nebėra ko išmokti. Kai visi tobuli, nebėra sveikos konkurencijos mokantis vieniems iš kitų ir vis susirūpinant – ei, kaip mano brolis per metus išaugo, tapo atsakingesniu, o aš kaip kirmiju, taip kirmiju...

Prasideda vasara kupina miškų, žvaigždžių, vėjų ir saulės.

Linkiu išsitraukti uniforminius marškinius iš kelnių/sijono, palakstyti basomis ir rasti netobulus žmones savo tobuluose vadovuose, pabūti netobulais patiems ir klausti, klysti, mokytis, pavargti, paverkti, draugauti. Gerais skautais būti smagiau nei tobulais.