Kas Naujo?

Skautų naujienos

2015-07-24

ATSIBUNDU – GIPSAS... ARBA TRYS MEŠKOS ŠIAURĖJE

Šiaulių krašto grupelės nuotykiai Estijoje.

Kas išdrįs paneigti, kad skautas – sutvėrimas, negalintis be gamtos, stovyklų, laužo dūmų ir nepaliaujamų nuotykių, galės mesti į mane sužiedėjusios duonos kepalą (kai susitiksim kitoje stovykloje)... Gal todėl padoriai neatsigavę po krašto stovyklos Šiaulių skautukai metė savo desantinį būrį į liepos 14-19 d. Estijoje vykusią Baltic Jamboree. Vedami trijų didžiavyrių vadovų, kurie vėliau neoficialiai įkūnijo lokių trijulę (br.Šarūnas Montvilas – baltasis lokys, br.Remigijus Pozniakovas – lieknasis grizlis, br.Šarūnas Andriulevičius – baribalas), net dvylika Šiaulių skautukų susėdo į tris automobilius ir pirmadienio popietę, palaiminti dvasiško tėvelio br. Arūno, išjudėjo į Mistinę TAGAMETSĄ...
Juokingais atrodę 400 kilometrų išsirutuliojo į devynių valandų kelionę. Nugalėję nepasotinamą alkį (visų automobilių galinėse sėdynėse netilo kaukšinčių žandikaulių garsai), latvių kelininkų paspęstas žabangas ir estų toponimikos burtus visi ekipažai iškilmingai įriedėjo į miškų apsuptą stacionarią stovyklavietę... Nebespėję vakarienei keliauninkai su visa manta buvo maloningai palydėti miško gilumon, kur šviesios nakties draugijoje paskubomis įsikūrė. Nepaisant pradurtos palapinės, ant kupstų nugulėtų šonkaulių ir knarkiančio kaimyno – pirmoji naktis užskaityta. 
Kadangi atvykome dar neprasidėjus oficialiai stovyklai, galėjome ramiai apsiuostyti teritoriją ir tinkamai pasiruošti įvairių tautybių kolegų skautų antplūdžiui. Tačiau svarbiausia – pusryčiai! Čiupę savo didžiuosius šaukštus išskubėjome į didžiulę palapinę – valgyklą. Dėję didžiules viltis į stovyklos šefą vyrą, gavo lyg dribsnių maišu per nosį. Tiesas pasakius, tas dribsnių maišas labai būtų tikęs į košę, kurią pirmąjį rytą šefas sugebėjo išvirti iš kirvio, trijų dribsnių ir vandens. Tačiau niekada neverta nusiminti. Išduosiu paslaptį, kad vėliau virtuvės šeimininkas reabilitavosi ir tiekė puikias sriubas bei troškinius. Ir ta pati košė į stovyklos pabaigą sutirštėjo... Todėl apie virtuvę daugiau neišsiplėsiu...
 

Pirmoji diena netruko įsibėgėti ir miškas vis labiau skambėjo nuo estiškų, latviškų ir, kas be ko, lietuviškų šūksnių. Iš viso Baltic Jamboree sulaukė daugiau nei šešių šimtų svečių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos, Vengrijos, Belgijos, Bulgarijos. Buvo net viena vokietė, kuri pačią pirmąją programos dieną susilaužė koją, tačiau nepasidavė ir išbuvo visą likusį laiką. Daug kas po to ja matė klibikščiuojančią su ramentais arba vežamą brolių skautų vežimuke malkoms vežti. Hip valio ištvermingajai sesutei! 

Įsikūrus visiems dalyviams laukė oficialus stovyklos atidarymas, pasižymėjęs estiškomis linksmybėmis. Pažymėtina tai, kad vieninteliai lietuviai dar tebenaudoja rikiuotes, tad į atidarymą broliai ir sesės iš svečių šalių slinko kaip prūsokai prie duonos trupinių. Šioje vietoje šiauliečiai dar tebegyvi indėniados įspūdžiais tarė savo HAU ir įžygiavo į pagrindinę aikštę su daina. Ir ne bet kokia, o jau nežinia kelintus metus skaičiuojančia TRA TA TA. Reikėjo matyti godžius kolegų žvilgsnius... Užkrėsti uždegančio pavyzdžio suskubo atsiliepti ir kiti Lietuvos delegacijos (kuri, beje, buvo gausiausia savo skaičiumi) vienetai. Visai netrukus stovykloje buvo įkurtas pirmasis laužas, o ant stiebų visai savaitei pakibo vėliavos.
Labai neišsiplėsiu dėstydamas visų dienų paeiliui, nes trys programinės dienos buvo daugiau ar mažiau panašios. Skautai rotacijos principu keliavo į veiksmo vietas: sporto aikštyną, Minčių žaidimus ir Gamtos namus. Minėtuose punktuose laukė įvairios rungtys, žaidimai, užsiėmimai. Teko pašaudyti iš lanko, paplaukioti kanojomis, paspręsti sudoku, sudalyvauti gigantiškų šaškių žaidime, palaipioti į medžius ir dar daug ko smagaus nuveikti. O vieną vidurnaktį visus dalyvius subūrė mini strateginis naktinis žaidimas... Paminėtina tai, jog stovyklos dalyviai žaidimams tikrai atidavė visas jėgas, kaip kitaip būtų sugebėję smarkiai apmažinti artimiausio miestelio ligoninės gipso atsargas. Šio malonumo neišvengė ir šiauliečiai. Tačiau jokios sugipsuotos kojos, pirštai ar rankos nesutrukdė mėgautis skautavimo malonumais. 

Keletas įsimintinų epizodų...
Gal antrąją dieną grėsmingai braškėdamas griuvo vienas pagrindinių tiltų per kanalą. Neatlaikė amžiaus naštos ir šešių skautukų. Tiltu buvo galima patekti į penkias iš šešių pastovyklių. Todėl buvo imtasi remonto darbų. Tiksliau - naujo tilto statybos. Čia nebuvo apsieita be nagingų lietuvių rankų. Džiugu, kad net trys poros šių rankų priklauso Šiaulių krašto vadovams. Bendromis Šiaulių, Panevėžio, Vilniaus, Švedijos, Estijos ir Belgijos atstovų jėgomis be jokių kėlimo mechanizmų atgabenti du maždaug po toną sveriantys rąstai, tapę naujojo tilto sijomis. O saulei antrą kartą įkopus į dangų išpuoselėtas statinys jau laukė didžiojo atidarymo. 

Tilto statytojai, anot stovyklos organizatorių, įrašė savo vardus į stovyklavietės istoriją. Tai: Tiit Lillemaa, Siim Maripuu, Niklas Frideen, Madis Rahumagi, Laurynas Beleška, Šarūnas Montvilas, Šarūnas Andriulevičius, Remigijus Pozniakovas.

Taip pat lietuvių skautų (didžiausias indėlis br. Lauryno Beleškos) dėka Estijos miškuose renovuotas partizanų bunkeris bei miško bažnyčios kryžius.


Paskutinė prieš oficialų uždarymą stovyklos diena žadėjo būti graži, tačiau reikia paminėti, jog Estija pasitiko mus specifiniu klimatu. Juokavome, jog čia kiekvieną dieną galima išgyventi visus metų laikus. Rytas pasitinka drėgme ir skurdoka šiluma – pavasaris, kuris tęsiasi iki dešimtos valandos. Tada būtinai nusišypso saulutė ir iki 13-14 valandos galima lepintis vasara. Tačiau ji netrunka baigtis – po pietų BŪTINAI palyja, ateina ruduo. Na, o vakare nustoja lyti ir atšliaužia Steveno Kingo plunksnos vertos ūkanos. Tikra žiema – tik be sniego, kuri tęsiasi per visą naktį. Visos šios kaitos privalumas – beveik nėra uodų. Tęsiant pradėtą mintį – priešpaskutinė diena atviliojo į stovyklą netgi Lietuvos ambasadorių Estijoje, apdalinusį stovyklautojus šypsena ir balionais. O šios dienos programa pranoko lūkesčius: skautiška mugė, aukcionas, grilio popietė bei tradicinis šiose vietose maratonas – viskas kaitino brolių ir sesių žandus bei širdis. Prikirtę tikrai gardžių lauže keptų mėsiškų gardumynų visi buvo pasiruošę uždarymo laužui. Gaila tik to, jog ekspromtu gimusi iniciatyva surinkti kuo daugiau kreditų (jie buvo dalinami visiems dalyviams ir atstojo pinigus mugėje bei aukcione) norint įsigyti kokią vertingą skautišką lauktuvę Šiaulių kraštui nesibaigė laimingai – visus aukcione parduodamus daiktus susičiupo „turtingesni“ estai ar latviai. 

Kaip ir visi smagūs dalykai, stovykla netruko pasibaigti... Atsiglebėsčiavę su naujais draugais, nubraukę vieną kitą nesuvaidintą ašarą, susipakavę dar nepamestus daiktus, visai netyčia sudalyvavę neoficialioje Lietuvos ir Latvijos vėliavų nuleidimo ceremonijoje šiauliečiai lėtai, bet užtikrintai pajudėjo namo... Sprendimas nukirsti kampą ir aplenkti Latvijos kelių remontus pateisino lietuvių patarlę „Nemesk kelio dėl takelio“ ir po daugiau nei dešimties valandų kelyje mus pasitiko jau lietuviškas lietus ir apsimiegoję, tačiau pilni vilties, kad jų atžalos gerai pailsėjo, tėvai...

Pasakojimas - br. Šarūno
Foto - br. Remigijaus, br. Kęstučio