Šis Adventas, be savo tradicinio Advento vainiko ir keturių žvakių jame, dar turėjo ir gilesnę bei svarbesnę reikšmę - popiežiaus Pranciškaus paskelbtus Gailestingumo metus. Jie kviečia mus būti Piligrimais, leistis į gyvenimo piligrimystę. O kas yra piligrimystė? Kodėl milijonai žmonių ištisus metus keliauja į įvairias šventas vietas? Piligrimystė yra vienas iš žmonių judėjimo erdvėje tipų – kelionė į šventą erdvę. Piligrimystė į šventas vietas vyksta nuo seniausių laikų. Šis reiškinys yra paplitęs visose svarbiausiose pasaulio religijose.

Piligrimų kelionės tikslas – šventa vieta ar šventas objektas. Piligrimystės vietos dažniausiai yra tos, kurios susijusios su religijos atsiradimu (Jeruzalė, Betliejus), jos įkūrėjų, pranašų ar šventųjų gyvenimu. Šventos vietos – tai ir tos vietos, kur konkretus žmogus patyrė apsireiškimą (ar čia įvyko kitas stebuklas), pvz., Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietosLurde, Fatimoje, Šiluvoje ir kt. Piligriminėse vietose saugomos šventųjų relikvijos, šventi paveikslai, ikonos, skulptūros. Kitos piligrimystės vietos – tai administraciniai religijos centrai (Vatikanas).

Piligriminės kelionės žinomos visose pasaulio religijose. Anksčiausieji duomenys apie piligrimystę mus pasiekia iš Mesopotamijos. XIX a. prieš Kristų Asirų karalius Šalmaneseras III keliavo į Babilono ir Borsipos šventyklas. Senovės Egipte į pagrindinių dievų šventoves per kasmetines šventes susirinkdavo milžiniškos žmonių minias. Tokių švenčių metu vykdavo procesijos upėmis arba miesto gatvėmis. Antikinėje Graikijoje daug piligrimų, ypač per olimpines žaidynes, keliaudavo į Dzeuso šventovę Olimpijoje.

Krikščionybėje piligrimystės reiškinys atsiskleidžia ryškiausiai. Pirmieji keikščionių piligrimai buvo Trys karaliai, aplankę kūdikėlį Jėzų.

Žmonės jau nuo II amžiaus keliauja į Romą, kur buvo nukankinti šventieji Petras ir Paulius. Krikščioniškos piligrimystės į Jeruzalę ir kitus Šventos Žemės miestus įsitvirtino jau III amžiuje ir ypač sustiprėjo, imperatoriui Konstantinui 313 m. Romos imperijoje legalizavus krikščionybę.

Piligrimystė turi ir simbolinę reikšmę. Tai kelionė ne tik į išoriškai apčiuopiamą vietą, bet taip pat kelionė į save, savo vidaus erdves. Piligriminė kelionė išsilaisvinimo ir apsivalymo kelias, kurį perėjęs maldininkas persikelia iš žemiško pasaulio į šventybės karalystę.