Karštą trečiadienio popietę susitikau su nepaprastai įdomiu ir mielu žmogumi – sese Birute. Šį žmogų pasirinkau, nes ji yra mano autoritetas. Taip pat Birutė yra sukaupusi nemažą patirtį, taigi  savo išgyvenimais pasidalino su manimi, o aš norėčiau jums juos perteikti.

Sesė Birutė Taraskevičiūtė skautauja daugiau nei pusę savo gyvenimo. Jai yra 25 metai, ji turi gintarės kaklaraištį.

Kaip prasidėjo Jūsų skautiškas gyvenimas? Kas jus pastūmėjo?

Mano skautiškas gyvenimas prasidėjo ten, kur aš gyvenau nuo gimimo, Želsvoje. Tiesą sakant, prasidėjo kaimo mokykloje ir mano pirmoji vadovė buvo mokytoja Ilona, kuri mus kviesdavosi po pamokų užsiimti skautiška veikla. Mes eidavome į mišką, žaisdavome skautiškus žaidimus, prisimenu, taip pat žaisdavome kvadratą. Po to eidavome prie upės ir dainuodavome dainas. Tai pati pradžia buvo tokia. Buvo nemažai skautaujančių vaikų iš mano klasės. Dabar esu likusi tik aš viena tikriausiai iš tos kompanijos dar aktyviai skautaujanti. Esame kartu buvę ir stovyklose, ir žygiuose, ir dalyvavę renginiuose kartu su miesto skautais, kaip mes vadindavome. Mes buvome iš mažesnės bendruomenės, kur visi vieni kitus pažįsta, ir susitikimai su miesto skautais būdavo tikrai didelis įvykis.

Skautaujant labiausiai mėgstu... jausti didelės skautiškos šeimos jausmą, kai esi su broliais ir sesėmis, po visos dienos aktyvios veiklos stovykloje susėdus prie laužo, dainuojant dainas ir jaučiant bendrumą ir džiaugsmą dėl to, kad mes čia esam. Tu suvoki, kad po kurio laiko stovykla baigsis ir mes visi vėl išsiskirstysim: išeisim į savo darbus, į mokslus, gal kažkur keliausim, bet jau nebūsim kartu, tačiau turėsim tai, kas mus vienija. Mus vienija tas prisiminimas, tas bendras jausmas. Ir dar... suartina nuotykiai ir iššūkiai, kuriuos įveiki kartu su broliais ir sesėmis.

Kai buvau skautė... aš perrišdavau gerojo darbelio mazgelį, nes man giliai į širdį buvo įstrigęs pamokymas, kad privalai per dieną padaryti bent vieną gerąjį darbelį ir perrišt gerojo darbelio mazgelį.

Su kokiomis baimėmis susidūrėte? Kiek metų tuo metu buvo?

Prisimenant pačią skautavimo pradžią, mano prisiminimuose iškyla tokia viena ryški baimė. Aš prisimenu, kai mes ruošėmės renginiui su miesto skautais: iš miesto atvažiavo grupė skautų pas mus, mes jų labai laukėme, ruošėmės ir buvome jau numatę, kur kas miegos, ką mes valgysime, programa buvo sugalvota... Ir aš prisimenu tą akimirką, kai mes laukėm jų jau atvažiavusių ir einančių iš autobuso, kai mes žinojom, kad jie arti ir buvo toks didžiulis jaudulys ir taip norėjosi pasislėpti! Laukimas didelis ir džiaugsmas, bet kartu ir tokia baimė: „O kaip bus? Ar mes susidraugausim? Ar mums pavyks kažkaip tą ryšį užmegzti?“ Bet, aišku, susitikus ir susipažinus, visos baimės ištirpsta.

Kokie prisiminimai liko iš skautiško gyvenimo?

Man buvo 11 metų, kai daviau jaunesniosios jūrų skautės (ūdrytės) įžodį. Prisimenu, pavyzdžiui, vieną iš pirmųjų stovyklų, kuri vyko Jurgežeriuose. Tai buvo 3 dienų stovykla ir man ji buvo tokia ilga: jau antros dienos vakare palapinėje gulėjau, vėjas pūtė, ta palapinė siūbavo ir man taip ilgu namų, taip jau norėtųsi namo... Po to pavasario šventę prisimenu, kai mes davėm skautų įžodžius per lietų Alytuje.

Šiaip yra išlikę daug atsiminimų iš ne tokių jau senų laikų: kai išvažiavau studijuoti į Vilnių 2008 metais, tada įsiliejau į platesnį jūrų skautų ratą. Sesė Ernesta Rosete Pidal buvo tas žmogus, kurį pažinojau, ir jinai mane pakvietė į jūrų skautų vadovų sueigą. Tada susipažinau su dabar aktyviai veikiančiais jūrų skautų vadovais, po kurio laiko susipažinau su vaikais, nes vyko renginiai, į kuriuos kvietė prisijungti. Prisimenu, kaip susipažinau su sese Dovile Vinkevičiūte.  Mes kartu kandidatavom į gintares, su ja turim labai daug bendrų prisiminimų ir man labai ryškiai išlikęs atminty žygis netoli Vilniaus, kai pirmą kartą mudvi susitikome. Vyko toks žaidimas, kai reikėjo sustoti poromis, papasakoti apie save trumpai, ir paskui bendram rate pasakoti jau ne apie save, o apie tą kitą žmogų. Tai buvo mūsų pirmas susitikimas. Vėliau stovyklose patyrėme bendrų išgyvenimų, paslapčių ir iššūkių. Taigi tie prisiminimai ne vien iš pačios pradžios, bet ir iš netolimų laikų labai šilti ir ryškūs.

Kas jus pastūmėjo lankyti būtent skautus?

Kadangi mokiausi nedidelėje mokykloje, tai būrelių buvo nemažai ir aš visur norėdavau dalyvauti, mane traukė, man buvo įdomu. Aš suspėdavau ir namų darbus padaryti, ir sudalyvauti popamokinės veiklos užsiėmimuose. Kai buvo kvietimas susipažint su skautais, su jų veikla, tai aš net nesuabejojau ir man labai patiko. Mūsų iš klasės buvo nemažas ratas, kurie patraukė į šią veiklą. Prisimenu, kai važiavom į Adomiškes, į stovyklą, virėm bulves ir išsivertė į laužą visos bulvės ir valgėme paskui bulvių košę su pelenais. Nekildavo tokio klausimo, ar kažkur dalyvauti, ar nedalyvauti. Buvo lūžis, kai po poros metų mano mokykloje jau nebevyko skautų sueigos. Tik po metų planavau keliauti mokytis į miesto mokyklą, į Rygiškių Jono gimnaziją. Tie metai buvo tokia pauzė, kai aš labai daug galvojau ir jaučiau širdimi, kad tikrai noriu toliau su skautais keliauti, nes ilgėjausi. Jau turėjau uniformą, kaklaraištį ir gerojo darbelio mazgelio nepamiršau net tada, kai sueigos nevykdavo. Labai laukiau to laiko, kai aš jau pradėsiu važinėti į mokyklą į miestą  ir galėsiu prisijungt prie miesto skautų.

Ar jūsų šeimoje yra skautaujančių žmonių?

Aš pirmoji buvau skautė, mano sesė Ievutė taip pat yra davusi skautės įžodį. Mano šeimoje gal toks gyvenimo būdas: jis yra artimas skautybės idėjai ta prasme, kad mes dažnai leisdavome laiką su šeima gamtoje ir laužas ar maisto gaminimas ant laužo, prie upės buvimas, nėra svetimas. Tai tas buvo artima ir pažįstama. Visa skautiška idėja, šūkis, kuris širdyje skamba kasdien – tarnauti Dievui, Tėvynei, Artimui – tai jis būtent per dalyvavimą skautų veikloje atsirado mano gyvenime. Su sese esam dviese skautės, nors tikrai ir kiti šeimos nariai tokį gyvenimo būdą supranta.

Ar niekada nekilo noras mesti skautavimą?

NIEKADA.

Kokį kelią reikėjo įveikti, kad taptum gintare?

Kelias buvo ir yra labai įdomus, nes duodama gintarės įžodį labai rimtai apmąstai tai, ką jau patyrei ir tai, kur link eini. Pati turi savarankiškai ir asmeniškai apmąstyti, koks yra tavo skautiškas kelias, kas tave traukia, kas tave domina. Taip pat kartu su įgula, kartu su kitom sesėm yra nuolatinis ryšys, kurį stengiesi palaikyt, kad galėtum tą dvasią augint, kad suprastum, ką reiškia iš tiesų būti gintare. Manau, kad būdamas vienas žmogus labai toli ir nenueisi. Žinoti, kad yra tavo bendraminčių, kurie yra taip pat pasiryžę ir gyvena vadovaudamiesi tais pačiais principais, turi tuos pačius idealus, juos jungia tie patys skautiški priesakai, tai yra labai svarbu. Kelias tikrai buvo įdomus, man jis atvėrė plačius horizontus ir pirmiausia – žmogaus pažinimo, tuo pačiu ir savęs, ir kito.

Kandidatės kelias ir po to įžodis, ir toliau besitęsiantis kelias – jis yra nuolatinis nuotykis. Žmogaus pažinimas yra esmė. Iš tiesų, būta ne vieno ilgo pokalbio apie gyvenimą, apie tai, ko aš siekiu, kur aš einu, kodėl man tai svarbu, kodėl aš tai renkuosi, kodėl aš tai darau. Tai yra, man atrodo, esminiai žmogaus gyvenimo klausimai, kuriuos keli norėdamas savo gyvenimo nešvaistyti, bet gyventi prasmingai. Šitas kelias padeda taip gyventi, siekti to.

Man gintariškas kelias yra kartu ir drąsa. Drąsa svajoti, dalintis kartais net ir keisčiausiomis mintimis, kurios atrodo nerealios, neįmanomos, bet tu žinai, kad tu gali tuo pasidalinti. Drąsa tikėti ir pasitikėti.

Man atrodo, tai yra ir tikrumo kelias, nes tikrai geriausiai moko pavyzdys. Jeigu tu kalbi ir darai tai, ką kalbi, tai yra tikra. Ir to mokaisi šitam kely, nes jeigu tik kalbi, bet tavo veiksmai visai nutolsta nuo to, ką tu sakai, tada kyla klausimas, kas tu iš tiesų esi? Man gintariškas kelias padėjo sustiprėti ir vis dar yra tikrai didžiulis svarbių dalykų gyvenime pamatas. Ką mes darom, kokie mes esam ir kodėl mes tokie esame.

Ir dar – gintariškas kelias yra kartu ir nuolatinis mokymasis, klausimai sau: kur aš einu, ko aš siekiu ir kaip aš tą pasieksiu. Ir jei kartais sustoji, nežinai, kur pasisukt arba kas bus, žinai, kad esi ne vienas. Tikrai yra buvę tokių atvejų, kai artimos sesės ar suabejodavo, ar nežinojo, ką daryt, ir galvojo net apie sustojimą šitam kely. Tada supranti, kad viskam reikia laiko. Tie tikrieji, grynuoliai, grįžta, jie išlieka, jeigu jie tikrai supranta ir nori to.

Būti gintare yra tikrumo, atradimų kelias. Kandidatuodama į gintares aktyviai dirbau su vaikais, buvau įsiliejusi į vadovų būrį ir kėliau klausimą: kur yra mano kandidatiškas kelias ir kur yra mano tiesiog skautiškas kelias? Keli susitikimai man padėjo gerai suprasti, kad visa tai yra labai susiję  ir jeigu aš dirbu su vaikais kaip vadovė,  tai yra didžiulė dalis mano kandidatavimo. Tai reiškia, kad tobulėju šitoje srity kaip žmogus, kuris mokosi organizuoti sueigas, stovyklas ir tuo pačiu dar atrasti dalykus, kurie padeda asmeniškai augti. Ir tada, pavyzdžiui, stovykla – tu organizuoji užsiėmimus skautams, bet turi dar ir tą slaptą oazę, slaptą vietą – sesių pastovyklę. Slaptą ta prasme, kad apie ją visi žino, bet tu gali ateiti ten, žinai, kad ten yra ta vieta, kur tu gali ir pailsėti, ir atsigauti. Taip, galbūt gauti ir iššūkių, kurie tave išstumia iš komforto zonos, bet vėliau supranti, kaip jie paaugina. Tai, man atrodo, kad visi dalykai skautiškam kely yra labai labai susiję ir tiesiog reikia džiaugtis, kad nori ir kad gali veikti, nes kaip sakė R. Banden Povelis: „Kur yra noras, ten yra ir kelias“. Ši mintis man vis suskamba, vis naujai primena nemiegotas naktis, planuotus renginius, įvairius pasitarimus, ilgus žygius, bet kartu ir įkvepia, nes tu supranti, kad gyventi iš tiesų yra be galo gera.

Ar jūsų skautiškam kely kilo kada nors pykčių,nesutarimų?

Rimtų pykčių niekada nėra buvę. Kai susitinkame vadovų būryje ir svarstome svarbius klausimus, ir išryškėja nuomonių skirtingumas, ieškome bendro sprendimo, nes žinome, kad stengiamės dėl tos pačios idėjos ir suprantame, kad kiekvienas nori, kad būtų kuo geriau, prasmingiau, kad nešvaistytume veltui laiko ir energijos, pastangų. Taip tada mokaisi iš tų situacijų. Visi esame žmonės, tikrai visiems, manau, yra pasitaikę ir liūdnų, ir linksmų, džiugių akimirkų. Mes suvokiame, kad esame ne robotukai. Labai natūraliai priimi kai kurias situacijas, kurios įvyksta. Yra tekę matyti, kaip žmonės tiesiog nesutaria, net neaišku, dėl ko. Manau, kad tai yra situacijos, kurios padeda mokytis, įsisąmoninti tam tikrus dalykus apie save, kad kažko galbūt aš nesugebu priimti, kažko nesugebu suprasti ir galbūt kitam kažko, kažkokios savybės trūksta, kad nepavyksta mums susikalbėti. Aš kalbu bendrai, pati tokioje situacijoje nesu buvusi, na, aš jau bent nepykstu ant nieko dėl nieko. Gal kažkokie trumpalaikiai įsiplieskimai būna, bet jie ateina ir praeina. Kiekviena situacija mus moko tam tikrų dalykų ir čia priklauso nuo požiūrio, kaip tu pažiūrėsi: ar į dalyką, kuris vyksta, žiūrėsi kaip į problemą ir trukdį, ar kaip į galimybę? Galimybę kažką išmokti, kažką pakeisti, atrasti.

Kuo užsiimdavote vaikystėje vasaromis?

Atostogaudavau pas močiutę, su draugais žaisdavom kieme, nes buvo tokia nemaža bendraamžių kompanija.    Mes nuo ryto iki vakaro galėdavome pasistatę palapines lauke žaisti namais ar mokykla. Turėjom daug bendrų užsiėmimų, su draugais švęsdavom vieni kitų gimtadienius. Nemažai buvo gimusių vėlyvą pavasarį, vasarą, tai šventės būdavo tokie labai ryškūs vasaros momentai.

Svajonių stovykla...yra ta, iš kurios išvažiuoji su ašaromis akyse: dėl to, kad buvo labai labai gera. Labai labai gaila, kad ji jau baigėsi, ir labai labai nori vėl susitikti.

Kokia Jūsų smagiausia išdaiga?

Aš nekrečiu išdaigų, nu, nebent kartais! Bet prisimenu man iškrėstą išdaigą. Per vieną stovyklą rytinės rikiuotės metu broliai atnešė didelį didelį katilą, pilną ryžių, likusių turbūt nuo vakarienės ir jie man įteikė tą katilą dovanų, turėdami minty tokį juoką (čia viskas iš juoko kilo!), kad aš labai ryžius mėgstu. Jie taip pabrėžė tada tą mano pomėgį. Buvo netikėta. Nesakyčiau, kad tai kažkokia pikta išdaiga, greičiau malonus juokas! O pačios išdaigų... Gal daugiau nuotykių nutinka. Yra tokių net tam tikra nakties paslaptim apgaubtų, sakykim, kai jau kandidatavimo metu tam tikrus dalykus reikėjo daryti ir jie labai ryškiai įsispaudę atminty.

Ką pakeistumėte, jei galėtumėte sugrįžti į vaikystę?

Aš nieko nekeisčiau, būčiau mažas vaikas, džiaugčiausi ir žaisčiau.

Prieš metus... aš važiavau skautišku traukiniu ir plaukiau skautišku laivu. Tikrai buvo labai aktyvi vasara ir dabar aš net stebiuosi, kad dabar kur kas ramiau pradedu šiltąjį sezoną. Prieš metus aktyviai planavau ir derinau įvairius dalykus su broliu Jonu Dragūnu ir kitais skautais, nes laukėm į Lietuvą atvykstančios tarptautinės skautų komandos iš Vokietijos, Lenkijos, Vengrijos, su kuria kartu dalyvavau didžiuliame tarptautiniame renginyje –„Skautų traukinys 2015“. Mes kartu važiavome iš Maskvos iki Baikalo, per visą Rusiją traukiniu 3 savaites. Vasaros pradžioje vyko mūsų susitikimas Ukmergėje, skautų slėnyje. Buvo tikrai labai gera, nes „Skautų slėnis“ dar tik pradėjo savo veiklą ir šitas susitikimas buvo pirmasis tarptautinis renginys ir pirma tarptautinė grupė stovyklavietėje. Tai buvo naujas patyrimas ir man pačiai, kaip organizuojančiai ir priimančiai žmones čia, bet kartu ir „Skautų slėniui“. Buvo išbandymas ir patikėjimas, kad mes galime tai padaryti. Dar... prieš metus tuo pačiu laiku daug minčių sukosi galvoje, kaip tik bendravau su lenkų jūrų skautų vadovu, nes birželio vidury pradėjom kelionę iš Klaipėdos į Gdanską Baltijos jūra su laivu „Zawisza czarny“. Man labai labai stiprus prisiminimas yra jūros liga ir ką jinai iš tiesų reiškia.

Po metų... bus 2016 metų vasaros pradžia. Kol kas kitiems metams konkrečių, jau suplanuotų dalykų, konkrečioms dienoms neturiu, bet, man atrodo, tai yra natūralu. Mano gyvenime keičiasi daug dalykų: šiemet baigiu magistrantūros studijas, prasideda naujas gyvenimo etapas. Manau, kad po metų skautiška dvasia, kuria norisi dalintis, pakvies į būrį  su broliais ir sesėmis ar į stovyklą, ar į savaitgalio susitikimą, ar vakaro susitikimą... Vasaros pradžia bus nepamiršus buvusių skautiškų nuotykių ir svajonių apie būsimus.

Po 10 metų... aš įsivaizduoju, kad turbūt būsiu skautė mama. 10 metų nemažai ir iš tiesų įdomu bus pažiūrėti, kaip tas momentas atrodys. Manau, kad bus mano pačios šeima, kuri vienaip arba kitaip bus susijusi su skautais.

Vaikystės svajonės... aš svajojau būti mokytoja.

Dabartinės svajonės...būti mokytoja! Aš manau, kad iš dalies tą jau patyriau: ką reiškia būti mokytoja (nebūtinai mokykloje), ką reiškia būti vadove, ką reiškia būti vyresne sese, kalbant apie skautišką aplinką. Man atrodo, tai yra labai susiję dalykai: kai tu pats mokaisi, supranti, kad turi nesustoti tobulėti, nuolat susipažinti su naujais dalykais, priimti naujus žmones, priimti iššūkius ir kartu padėti mokytis kitiems, šiuo atveju broliams ir sesėms skautams, tiems vienetams, kuriems man teko vadovauti. Aš manau, kad tai buvo ta erdvė, kur patyriau, ką reiškia būti mokytoja, ugdytoja.

Ar patiko būti mokytoja?

Taip, labai labai! Ir šiuo metu aš dirbu su savanoriais, su suaugusiais žmonėmis, bet tikrai nuolat prisimenu susitikimus su vaikais, su grupe.

Vasara mane nuteikia... Kai prasideda vasara, imu galvoti, kaip būtų galima kuo prasmingiau išnaudoti kiekvieną dieną, kad sugebėtum paimti tai, ką tau dovanoja gamta vasaros metu, kokias galimybes tu turi. Norisi įkvėpti miško, paliesti vandenį, galbūt ranka, galbūt irklu, nes tai yra vasara!

 Jei turėčiau galimybę... rytojaus, kaip ir dabar, laukčiau kaip paslapties! Man atrodo, kiekvieną rytą nubusti su džiaugsmu ir nusišypsoti, kad tu pradedi naują dieną ir kad jinai pilna mažų stebuklų, mažų dalykų yra tikrai nuostabu. Nenorėčiau prarasti to džiaugsmo ir nuostabos.

Kalbėjosi sesė JUSTINA GARUNKŠTYTĖ