„Šioje stovykloje man sutilpo viskas: nesibaigiantis nuoširdumas, Skaisčio ežero vandenų dvasios, naktį besiirstančios kažkur tamsoje, plačiausios šypsenos ir naujos patirtys“ - sesė Ieva.

Sėdėjom mes lapkritį keturiese jūrių kambariuke skautų centre ir juokavom, kad vat padarysim savo tunto stovyklą. Juokavom, nes to istorijoj nėra buvę, nes mūsų tunte dirbančių vadovų skaičius tuo metu tilpo ant vienos rankos pirštų ir todėl, kad stovyklų organizavimų patirties turėjom tiek, kiek turėjom - nedaug. 

Po trijų mėnesių sėdėjom ir jau labai rimtai kalbėjom - reikia pagalvoti apie saugumą, reikia susirasti laivų programai, reikia susitarti dėl vietos stovyklavimui. Kalbėjom, nes norėjom suorganizuoti stovyklą savo vaikams. Atsižvelgti į kiekvieną iš jų, pasistengti, kad ji tiktų tiek pačiam mažiausiam, tiek pačiam vyriausiui. 

Sėdžiu dabar, kai viskas jau pasibaigę ir galvoju, kad liepos 3-7 dienomis Skaisčio ežero apylinkėse vyko pati mieliausia širdžiai, labiausiai ugdanti ir keisčiausių patirčių kupina stovykla, kurioje dalyvavau per savo dvylika skautavimo metų. 

Rodos, kiek gi galima sudėti į tas penkias dienas, bet į jas tilpo tokia daugybė skirtingų nuostabių programos elementų, kad kai tik bandau išvardinti visus, vis tiek ką nors pamirštu. Bet vis tiek pabandysiu

• vos atvykus kiekviena pastovyklė turėjo įsirengti savo gyvenamą vietą.
• kiekvieną dieną vakarienė kiekviena valtis gamindavosi atskirai. Puiki pamoka, kad nedarant niekas nepasidaro. Vieną vakarą nepavalgius vakarienės dėl malkų trūkumo, kitą vakarą ne tik malkos, bet ir laužas atsiranda be paraginimo.

• skautoramoje kiekvienas dalyvis sužinojo apie jūrinio etiketo taisykles, išbandė maskavimosi meną, išbandė savo jėgas pradegindami virvutę, varžėsi, kieno skambesni balsai, išmoko po naują mazgą ir įtvirtino žinias apie tai, kaip elgtis ištikus nelaimei. 

• stovyklos dalyviai netgi turėjo galimybę išklausyti specialybių modulius - plaukiko, irkluotojo, išlikelio ir netgi naro. Kiekvienas dalyvis turėjo galimybę įgyti pradines žinias, kurios jiems tikrai pravers, jei jie norės įgyti atitinkamas specialybes. 

• žygyje, kurio metu pusė stovyklos plaukė, o kita pusė ėjo link Trakų ir pačiuose Trakuose apsikeitė, visi galėjo pajusti, ką reiškia irkluoti per audrą, ką reiškia laukti maisto tam, kad visi gautų po lygiai ir kaip smagu bežygiuojant dainuoti dainas. 
• per vandens dieną paburiuoti galėjo kiekvienas stovyklos dalyvis. Širdį džiuginantis jausmas yra matyti, kaip mano bebriukas sėdi burlaivyje vienas ir nebijodamas plaukia link Trakų pilies. 

• mankštos stovykloje buvo pačios įvairiausios: nuo jogos iki visos stovyklos žadinimo su muzika bekviečiant pasportuoti.

• kiekvieną vakarą valtyje siunčiamas amuletas ir pasakojimai apie tai, kas ką jautė šią dieną leido vaikams patiems įvertinti savo patyrimus ir išsakyti, ką reiktų tobulinti, o viską išsakius dar ir pamąstyti apie save dvasinėje programoje. Sudeginti savo baimes, pamąstyti apie vandenyje kylančias grėsmes ar prisiminti tėvus ir jiems parašyti laišką, kuris kitą dieną buvo išsiųstas. Kiekvienas vakaras skirtingas ir tuo žavintis.

• o kur dar rankdarbių kaimelis, kurio metu galėjai išmokti pasigaminti movą ar lanką. Pasidaryti auskarus ar žvaigždėlapį. Ir dar karinis žaidimas, kurio metu buvo aiškinamasi, kas gali pergabenti daugiau knygų - knygnešiai ar žandarai. Arba patyrusių skautų žygis, kurio metu jie turėjo surasti buoją ežere ir tik tada sužinodavo kur jiems plaukti toliau. Arba kiekvieną vakarą giedamas Lietuvos, o kiekvieną rytą Lietuvos skautijos himnas. Ir dar...  

Rodos tiek daug visko. Net po savaitės nuplaukus į stovyklavietę ir apžiūrėjus jau atauginėjančią žolę ten, kur pietaudavom, kur kartu dainuodavom, kur stovėjome po įžodžių... apima jausmas, kad įvyko kažkas gero, kažkas nuoširdaus ir gražaus. Tiek darbo, tiek pastangų, dienų kur be perstojo bėgi, skubi ir ruošiesi stovyklai. Man smagiausia viso renginio dalis yra ta, kad teko išbandyti daugybę skirtingų dalykų - gabenau daiktus kadetu, šienavau su trimeriu, tempiau tentą, susidūriau su keisčiausiais įmanomais žmonėmis įvairiose įmonėse, įlaminavau apie šimtą lapų, mačiau, kaip per dešimt minučių per neatidumą įmanoma du kartus užgesinti laužąm kepiau bananą su saldainiu, valgiau plovą iš balėjos, ir dar daug daug daug visokių dalykų, kurių net nebūčiau įsivaizdavus, jei ne ši stovykla. Vos išrinkom tikslią stovyklos vietą, jau žinojau, kad ten, kur pirmą kartą išgirdau zapuką, pirmą kartą stačiau pirtį ir supratau, kad niekas nėra amžina, tiesiog privalau išmokti kažką naujo. Ir neklydau - be jokio abejonės, kol kas tai yra labiausiai auginanti stovykla mano gyvenime. 

Savo įspūdžiais dalinasi ir savanorė Birutė: "Važiavau nesitikėdama nieko, išvažiavau pasiėmusi iš stovyklos viską. "Buvo gera" - tik tokie žodžiai ateina man į galvą. Dirbau su nuostabia kompanija. Vaikai kaip vaikai - pusę dienos pyksti ant jų ir galvoji „kaip taip galima elgtis?", o kitą pusę galvoji kaip apie nuostabius katinėlius, kurie praskaidrina visą dieną. Pirmą kartą gyvenime pasibaigus renginiui nenorėjau namo ir būčiau ten dar likus ilgam."

Birutė - vienas iš tų žmonių, kurie kūrė šią stovyklą ir kuriai siunčiu didžiulę padėką už tas jėgas, kurias atidavė globodama bebriukus. Taip pat dėkoju sesėms Dovilei, Almai, Simonai ir broliui Ignui už skautų pastovyklės priežiūrą, broliui Eimantui už pat.skautų kuravimą. Ačiū sesei Šarūnei ir broliui Teodorui už tai, kad skanų maistą, kuriuo stebėdavausi per kiekvienus pusryčius ir pietus. Bei, žinoma, neapsakamai didelę padėką siunčiu pagrindiniam štabui, su kuriais šią stovyklą lipdėmė nuo pat pagrindų - sesėms Ievai ir Ugnei, broliams Aurimui ir Ignotui. AČIŪ jums visiems! Aš labai mumis didžiuojuosi :)

Labai tikiuosi, kad dalyviams stovykla patiko bent jau taip pat, kaip ir man, ir kad taip, kaip mes išnešinėjom seną stiebą iš rikiuočių aikštės ir statėm naująjį, taip po kelerių metų mūsų stiebą išnešinės dabartiniai patyrę skautai.

Sesė Ugnė

Už paramą stovyklai dėkojame