Vis tiek žinot...

 “Vis tiek, žinot, keisčiausia čia tai, jog nereikia lėkščių nuo stalo nusinešti” mums su Egle (“Kaukai”, Kaunas) pasakė brolis Vainius (“Kaukai”, Kaunas). Sėdėjome Trakuose, “Margio” viešbutyje, restorane, pusryčiavome. Ne, neatostogavome, dalyvavome projekto “Gyvenu laisvai” stovykloje  “International Future Leaders School”. Lėkštės ir kiti skautiškos bei šios stovyklos skirtumai buvo dažna mūsų pokalbių tema. Tam dedikavome savo prisistatymo trumpametražį filmuką. https://www.facebook.com/urte.petrulyte/videos/vb.100000308272009/1168576136495984/?type=3&theater

Stovyklos maistas, gyvenimas viešbutyje, maudynės ežere - viskas buvo nuostabu, tačiau mūsų laukė dar įspūdingesnė nei komfortas programa. Stovykloje dalyvavo jaunimas iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Islandijos, Didžiosios Britanijos ir Ukrainos. Programa buvo sudėliota taip, kad spėjome su visais pabuvoti skirtingose komandose ir pabendrauti. Įdomu buvo sutikti estų, kurių protėvių būta lietuvių, mokėjo paklausti, kaip mums sekasi. Ukrainiečių, tarp kurių buvo žmonių, gyvenusių ir pasitraukusių iš Donecko srities. Islandų ir vokiečių, kurie, pasirodo, panašiuose renginiuose susitinka nebe pirmą kartą.

O tai ką mes ten veikėme?

  Programoje buvo lavinamas mūsų kūrybiškumas, kritiškas mąstymas ir tolerancija. Pirmomis dienomis klausėmės filosofo L. Donskio paskaitų apie V. Šekspyro kūrybą, jos įtaką šiandienai ir grupėmis dirbome su įvairiais menininkais: statėme spektaklius, rašėme dramas, piešėme grafiti, šokome ir kūrėme filmukus. Savaitės viduryje pora dienų turėjome tolerancijos mokymus, su mumis dirbo įvairių sričių specialistai ir davė užduotis, bandydami mus priversti mąstyti, permąstyti, užduoti sau ir kitiems klausimų. Paskutinėmis dienomis paskaitą mums skaitė Quentin Cooper, BBC žurnalistas. Vos atskridęs į Lietuvą, jis atvyko į mūsų stovyklą, paprašė puodelio juodos arbatos su pienu (kuri visą paskaitą stovėjo ant stalelio bylodama, kad tradicijos yra tradicijos) ir ėmė mums kalbėti... apie viską. Beveik apie viską: savame pristatyme jis palietė ir BREXIT, ir teroristų išpuolius, bet mūsų dėmesį telkė į kritiško mąstymo svarbą, ypač skaitant ir sekant naujienas. Vėliau grupėmis dirbome su žurnalistais ir spaudos atstovais, mokėmės ir žaidėme žurnalistus, nes reikia kartais pabuvoti kitoje pusėje, kad suprastum kaip veikia medijos.

Šiek tiek apie skautiškos dvasios įtaką…

 Vieną vakarą buvome paprašyti sugalvoti kokį vyksmą programai. Apsirengėme uniformas, išėjome į lauką, suradome žmogų, kuris mums sudėjo laužą (viešbučio administracija buvo labai draugiška) ir sukvietėme visus pasigrožėti nuostabiu saulėlydžiu. Visiems nusiselfinus su saulėlydžiu, laužu ir mumis, nusprendėme, kad “vantų nebėra” bus labai geras žaidimas ledams pralaužti. Ir tai suveikė… Bet tikrasis ledlaužis mūsų dar tik laukė. Vėliau padainavome “Mano namai”, čia prisijungė ir mums padėjo atstovai iš ateitininkų, praėjo dar pora žaidimų. Nusprendėme su Egle, kad reikėtų ramios dainos ir padainavome visiems “Tyliu keleliu”. Kažkas pasiūlė pabandyti visiems ją padainuoti, išėjo visai neblogai, tada buvo pasiūlyta dainuoti ją, kaip sutartinę - dviem balsais. Mes su Egle susižvalgėm, (juk pusė žmonių, net lietuvių kalbos nemoka, kaip čia bus) “bandom, dainuojam!” - nutarėm. Padėjom visiems susirasti žodžius internete, pasiniūniavom grupėse, skambėjo neblogai. Mano širdis suspurdėjo, kai išgirdau su britišku akcentu, bet aiškiai, Josh, vaikino iš Didžiosios Britanijos, žodžius “Tyliu keleliu tyliai ėjau, prie svirnelio sutrepsėjau”. Sudainavome nuostabiai! Gerai ir švariai. Kitą dieną susirinkę per pietus buvome to pačio Josh paprašyti pakartoti, ir dar kartelį pravedėme šią sutartinę dviem balsais, vėl su skirtingų šalių ir tautybių žmonėmis. Dar kartą įsitikinau, kad nėra nieko neįmanomo, jei tik žmonės turi noro, o tu (šiuo atveju visi mes trys) užsidegimo. O dar galvojom, kad jiems labiausiai patiks “Pony”...