Stovyklavimas yra neatsiejama skautavimo dalis. Stovyklose kartu keliamės, prausiamės, valgome, dūkstame, liūdime, džiaugiamės irmokomės ne be priežasties. Juk be viso to čia darome daugybę kitų dalykų, kuriuos mums būtų žymiai sunkiau suprasti vieniems ar dalyvaujant net ir visose metų sueigose. Naujoje aplinkoje (gamtoje) ugdomos skautiškos savybės ir įvairūs gebėjimai yra įsisavinami geriau, juolab, jog tai kartu yra ir smagiau. Vieni čia atvažiuoja sutikti senus draugus, kiti rasti naujų, tačiau ką visi darome vieningai – tai augame savo skilties, vadovų, miško ir, galų galiausiai, savo akyse. Pasikaustome naujomis žiniomis, išmokstame patys jas pritaikyti ir visai nekeista, kodėl grįžę pas namiškius atrodome pasikeitę. Ne dėl to, jog grįžtame pavargę, purvini ar sulysę, o dėl to, jog stovyklų metu turėdami galimybę kasdien suktis skautiškos bendruomenės buityje, tarp savų autoritetų, draugų ar net priešų, juos gerbdami, toleruodami ir palaikydami mes greičiau suaugame ir sustiprėjame iš vidaus. Štai kodėl yra svarbu pasirūpinti sėkmingos stovyklos įkūrimu – vieta, kuri laikinai taps visų skautų namais.