2007-10-16

Oro skautų viešnagė Įstros aerodrome

Ar prisimeni, kada paskutinį kartą saulei leidžiantis žvelgei į žemę iš aukštai pro lėktuvo langą? Kai maži žmogeliukai, lyg aguonos grūdeliai bėgiojo ant plataus pasaulio delno, o tu blizgančiomis iš laimės akimis negalėjai atsigrožėti. Ar prisimeni, kaip ruošei vakarienę po naikintuvo sparnu, o miegojai sraigtasparnyje? Tikriausiai būtų sunku visa tai pamiršti. Tiek daug visko, kad dažnas išgirdęs paklausia „O, mergaite, tu per vieną naktį tiek susapnuot suspėjai?“. Ir išties pačiai sunku patikėti štai tokiu oro skautų gyvenimu.

Tą puikų rudenio rytą būrys oro skautų iš Kauno ir Vilniaus susirinko Įstros aerodrome, netoli Panevėžio. Čia visų jau laukė karinių oro pajėgų kapelionas Virginijus ir instruktorius Sigitas. Po to kai į padangę pakilo Lietuvos trispalvė ir visi pasisotino aviacine sriubyte keliavome į ekskursiją po šalia aerodromo esančią aviacinę kolekciją. Sigitas mums aprodė ten esančius sraigtasparnius ir naikintuvus. Vėliau jaukiai įsikūrę sraigtasparnyje MI-8 klausėmės pamokymų apie navigaciją.
Vakarėjant ruošėmės skrydžiui. Į „laimės mašiną“ „Piper“ įlipdavo vis po tris skautus, pakilę pranykdavo padangėje, o sugrįžus į žemę išlipdavo jau visai kitokie: apžavėti, laimingesni, nei bet kada, o šypsena platesnė nei gali tilpti veide. Ir kai tik į žemę sugrįžo paskutinieji, dangų aptemdė juodi debesys ir pasipylė lietus. Tuomet visi pasislėpę po naikintuvo SU-15 sparnu pradėjome ruošti vakarienę ir netrukus sraigtasparnis MI-8, tapęs mūsų jaukiais namais, kvepėjo šilta vakariene.

Tą vakarą supratau, kuo yra žavūs oro skautai. Ne tuo nuostabiu laisvės pojūčiu danguje, ne pasaulio grožiu ir aukštybių, o tom blizgančiom iš laimės brolių ir sesių akim. Man buvo sunku įsivaizduoti, kiek džiaugsmo gali suteikti pora sparnų. Tačiau pažvelgus į juos akivaizdu – tai jų gyvenimas, jų aistra. Būtent ši meilė, tam ką darai mane sužavėjo. Tai, kad jeigu jie gimę skristi niekas niekada jiems neįrodys, kad jie neturi sparnų.
Šiltai išsimiegoję savo šauniajame MI-8 sekmadienį ryte išskubėjome į bažnyčią. Sugrįžus Sigitas mums papasakojo apie vaistus laukiniam gyvūnam, kuriuos mėto iš aerodromo pakylantys ir čia nusileidžiantys lėktuvai.
Po pietų susitvarkę stovyklavietę iškeliavome Pajuosčio aerodromo link. Čia apžiūrėjome dar tik kuriamą sklandytuvą ir aviacijos muziejų. Mūsų aviacinis savaitgalis ėjo į pabaigą ir dar stovit aerodromo kiemelyje mintyse kiekvienas jau kūrė planus kaip vėl čia sugrįžti.
Štai kaip praėjo tos kelios mūsų aviacinės dienos. Dar ir dabar pati kartais sudvejoju ar nesapnavau, tačiau tada mane nuramina „Nebijok, tai tiesiog oro skautų gyvenimas“.

Sesė Aistė

Kas Naujo?

Skautų naujienos

2007-10-16

Oro skautų viešnagė Įstros aerodrome