2009-09-08

Ženklų taku

Pasirinkusios kiek labiau intriguojantį maršrutą – ėjimą nežinomu taku pievomis, miškais, o ne nesaugiai skriejančių mašinų kelią, ankstų rytą septynios Šilalės S.Dariaus ir S.Girėno bei S.Gaudėšiaus gimnazijos draugovių skautės išsiruošėme į žygį. Meteorologų pranašautas lietus mūsų neaplenkė. Tiesa, tai buvo tik keli lašai iškritę mūsų dienos pradžioje, kurie mums – palaiminimas iš dangaus, kad kelionė būtų sėkminga.

Žmogų nuo pat gimimo lydi įvairūs ženklai: pagal Šiaurinę žvaigždę, saulę, šešėlius orientuojamasi paros laike; stebint vėją, debesis ar gyvūnus - numatomi rytdienos orai, o karas keliuose būtų dar skaudesnis jeigu ne pakelėse pastatyti ženklai. Skautų gyvenime be jau minėtųjų, vadovaujamasi ir sutartiniais kelio, lazdos, dūmų ir ugnies ženklais, rankų signalais. Tačiau ar visus juos puikiai žinome ir esame su jais susidūrę? Toks ir buvo mūsų pagrindinis tikslas - suprasti įvairius ženklus einant pasirinktu maršrutu, vedančiu prie Indijos piliakalnio.

Palikusios miestą, pasukome į pievas, kuriose, aptikusios raudonųjų dobilų lauką, negalėjome nesustoti. Skynėme juos pietų arbatai (mokomės naudotis tuo, ką randame gamtoje), gi dobilas simbolinėje kalboje reiškia augimą, vienybę ir harmoniją. Pasiruošusios pietums, skautiškų bei liaudiškų dainų lydimos keliavome tolyn ženklų taku, kuriame dalyvės turėjo atlikti įvairias užduotis: išsiaiškinti kelionės tikslą dėliojant dėlionę, „ALIAS“ žaidimo principu gilinti žinias bei iš naujo pažinti kai kuriuos Lietuvos, Indijos piliakalnio bei skautijos faktus.

Priartėjus prie tikslo, kelionė pakrypo kiek sudėtingesne linkme. Žygio dalyvių laukė pasitikėjimo žaidimas. Nematydamos kur eina, tačiau lydimos reginčio žmogaus, užrištomis akimis gavo pereiti liaudiškai vadinamą kabantį „beždžionių“ tiltą. Ne viena jų, perėjusios į kitą Akmenos upės krantą ir pažvelgusios kuo teko eiti, teigė, jog matydamos kas jų laukia, tikrai nebūtų ėjusios. Žmogui reikia postūmio. Taip? Tačiau tai dar ne kelionės pabaiga. Užuot ėjusios keleliu, vedančiu tiesiai link Indijos piliakalnio stovyklavietės, piliakalnį bandėme pasiekti kita upės puse – teko pasiryžti bristi akmenuotu dugnu.

Stovyklavietėje žygeivių laukė pietūs bei užduotis ant piliakalnio – iššifruoti sutartinius kelio ženklus, pavaizduotus popieriaus lape, juos pakartoti iš gamtoje randamų medžiagų (pagaliukų, lapų, kankorėžių ir pan.) bei toliau sekti jais. Šie ženklai, įamžinti fotografijose, bus panaudoti mokomajai medžiagai abiejų draugovių veikloje.

Be viso to, kelionės pabaigoje negalėjome likti abejingos žmonių nuniokotoms stovyklavietėms. Gerojo darbelio akcijos vedinos surinkome neatsakingų turistų išmėtytas šiukšles. Taip pat norėdamos pasveikinti Lietuvą jos vardo tūkstantmečio proga, morzės abėcėlės simboliais užrašėme linkėjimą – „KILK“. Kilk visapusiškai, o ne krisk žemyn.

Taigi, nors ir pavargusios, tačiau su šypsenomis ir neišdildomais įspūdžiais bei lietaus gaivinamos (kaip ir kelionės pradžioje, taip ir pabaigoje – palaiminimas) grįžome į namus. Mūsų manymu, kiekvienas kraštietis turi puoselėti ir pažinti savo aplinką, savo kraštą ir tikrai įspūdingas vietoves. Gi visa tai sava, gyva kiekvieno mūsų viduje – patriotiška dvasia.

Sesės Rūta ir Jolita

Kas Naujo?

Skautų naujienos

2009-09-08

Ženklų taku