2010-06-15

Reportažas iš KISC, III dalis

Baigėsi mano trijų mėnesių nuotykis stengiantis prisidėti prie BP svajonės įgyvendinimo. Paskutinis mėnesis prabėgo akimirksniu – stengdamiesi pasislėpti nuo atsisveikinimon nuotaikų, stačia galva pasinėrėm į darbus, smagybes ir mėgavimąsi buvimu drauge. Todėl ir reportažas susideda iš padrikų, tačiau pačiausių akimirkų. [img_id]33935[/img_id]

Pradėsiu nuo pabaigos. Staff day out – diena, kai visi kartu švenčiame sėkmingai praėjusį sezoną. Visus tris mėnesius sėkmingai įgyvendinusi muilinimosi nuo visokių organizavimo atsakomybių planą, paskutinėmis savaitėmis suklupau ir tapau viena iš Staff day out organizatorių. Diena pavyko tobulai!

Ryte, draugams dar saldžiai miegant, kėlėmės paruošti ypatingų pusryčių ir padengti stalų lauke. Kaip smagu pusryčiauti prieš rytinę, iš už kalnų lendančią, saulutę! Aštuntą ryto jau sėdomės į automobilius ir leidomės link Interlaken. Dienos iššūkis – canyoning! Lietuvoje tokio dalyko neišmėginsi, jam reikalingos kalnų upės ir kanjonai. Gavę „terminatorių“ kostiumus ir šalmus, pakilome aukštai į kalnus, savo trasos pradžią. Sistema labai paprasta – lipi į upę ir leidiesi jos slenksčiais žemyn. Lindom po kriokliais, kartu su srove čiuožėme jos slenksčiais, šokome nuo krioklių (man šita dalis baisiausia buvo), keliose vietose nuo uolų leidomės virvių pagalba. Trys valandos vandenyje prabėgo labai greitai ir įspūdingai!

Man iš pasakojimų niekaip nepavyko suprast kas čia tokio, tad ta- dam, vaizdinė iliustracija:

Vėliau tą dieną dar turėjome puikius pietus – pikniką Interlaken miesto parke, viešėjome rankų darbo šokolado gamykloje, valgėme ledus grožėdamiesi miesto panorama, o vakare, jau grįžę į savo kaimelį, visi susitikom šventinei vakarienei viename iš Kanderštego viešbučių. Tik direktoriaus Mark padėkos kalba privertė suprasti, kad viskas, mūsų sezonas pasibaigė...

---

Juokėmės iš istorijų apie stovyklavietės tualetų valymą. Gavus vandens žarną į rankas taip pat nebeliko nieko kito, tik juoktis. Jei sienas, grindis, kriaukles ir dušus paversti švariais galima be jokių įpatingų įgūdžių, su tualetais yra šiek tiek sunkiau. Džiaugėmės, kad pasitaikė karšta diena – labai greitai visi trys buvome šlapi nuo galvos iki kojų. Net technika „slėpkis už durų“ nepadėjo apsisaugoti nuo iš tualetų atgal atsimušančios vandens srovės.

---

Pasaulis tikrai mažas. O KISC neveltui yra skautiškojo pasaulio centras – niekada nežinai, ką čia sutiksi. Vieną vakarą vietiniam bare susitikau škotą su kuriuo susipažinome prieš du metus čia pat vykusioje Agoroje. Kitą rytą į kambarį lydėjau kroatę. Išgirdusi, kad aš iš Lietuvos, kroatė pasigyrė, kad moka pasakyti lietuviškai: „Lygiuot, ramiai, laisvai!“. Pasirodo, tai ta pati kroatė Lidija, kuri pernai kartu su savo vyru viešėjo mūsų vadovų sąskrydyje! Jos prašymu perduodu linkėjimus visiems Lietuvos skautams :) Tą pačią dieną išlydėjau savaitę čia viešėjusią šeimyną. Išsišnekėjus paaiškėjo, kad britas kurio vardo nebepamenu, yra kontaktinis žmogus, koordinuojantis Anglijos skautų delegaciją, kurie kitais metais po WSJ Švedijoje atvyks paviešėti į Lietuvą.

---

„Vadooooove, ar galime šiandien dirbti lauke?“ Šį sykį mums pasisekė. Aplinkui dūzgiant šveicariškiems skautams, mes su Paul patogiai įsitaisę prie piknikinio stalo visą popietę užsiiminėjom dailiuoju skalbinių lankstymu. Kai teliko baltosios paklodės, o entuziazmą nustelbė lengvas nuobodulys, sugalvojome pramogą. Šalia „Pasaulio skautų iššūkį“ įveikinėjantiems Berno regiono skautams sugalvojome užduotį: kuri komanda greičiau ir taisyklingiau sulankstys paklodę. Nors abi paklodes vėliau teko perlankstyti, juoko pasisėmėm dar ir kitai dienai.

---

Vieną vakarą, prieš pat miegą, tas pats britas Paul pasigavęs mane papasakojo, kad ką tik buvome perkelti į kitą departamentą – ryte SCENES seminaro dalyvius lydėsime prie Oeschinensee ežero. 20 žmonių grupę lydėjome iš viso tryse. Vilkiukams toks vadovų skaičius būtų kaip tik, bet kaip juokinga, kai visi tavo „vaikai“ už tave geru gabalu vyresni! Vis dėl to pabandyk surinkti krūvon fotoaparatais apsiginklavusius viso pasaulio skautų centrų vadovus! Su Paul tik tyliai šypsojomės ir džiaugėmės, kad gavome praleisti pusdienį kalnuose. Juk ko daugiau gali reikėti, kai esi gryname ore, o oras vasariškai puikus?

---

Išėjus iš parduotuvės prieina maloni senučiukė: „Buvau jūsų asamblėjoje šį savaitgalį su savo draugais iš Berno. Mes visi buvome sužavėti jūsų surengta švente! Ačiū labai!“ Kaip smagu žinoti, kad buvo verta visą savaitgalį plušėti iki visiško nepastovėjimo ant kojų! Pasibaigus KISC‘o asamblėjai ir baigus tvarkymosi darbus mes su vokiečiu Jakob užmigom ten, kur sedėjom – rūsio koridoriuje, prie skalbyklos...

---

Kartą virtuvės Tim paklausė, ar man patinka jo dainavimas. Negalėjau meluoti – atsakiau, kad tai bus vienas dalykų, kurių labiausiai pasiilgsiu. Prisimenat liūtą Džeką iš keistuolių pasakos apie džiungles ir jo staugimą? Panašus staugimas virtuvėje išduodavo, kad Tim šiandien gera nuotaika. Nenustebkit, jei ir aš kada maišydama stovyklinį puodą uždainuosiu: „Let‘s go craaaaazy!“

---

Žinai tą jausmą, kai po vasaros stovyklos nesinori išsiskirstyti? Kai dar kelias dienas iš eilės susitinki tuos pačius žmones, nes taip smagu būti kartu?

Mūsų stovykla tęsėsi tris mėnesius... Mūsų dešimtukas visą tą laiką gyvenome, dirbome, ilsėjomės, pramogavome, krėtėm nesąmones būdami kartu ištisą parą. Dar virš dvidešimt savanorių, nors gyveno išsibarstę po visą kaimelį, taip pat nuolat būdavo šalia mūsų ir su mumis.

Labai daug išmokome vieni iš kitų, o kartu – puikiai padirbėjome, kad BP svajonės toliau sėkmingai pildytųsi. Ir esu tikra, kad pasaulis pakankamai mažas tam, kad vėl susitiktume. Anksčiau ar vėliau.

Live the dream!

psktn. vyr. sk. Jorė

Pirma reportažo dalis
Antra reportažo dalis

Kas Naujo?

Skautų naujienos

2010-06-15

Reportažas iš KISC, III dalis