Balandžio 21-24 dienomis, labiausiai į šiaurę nutolusioje Atėnų (Graikijos miesto) dalyje, vyko antroji „Skautavimas be kliūčių“ (angl. „Scouting Without Barriers“) mokymų dalis, kuri buvo skirta nagrinėti LGBT bei tautinių mažumų temai. Šiuose mokymuose išskirtinę galimybę dalyvauti turėjo Morta Strazdaitė ir aš, Titas Gurskis. Pasidalinsiu savo asmenine patirtimi ir nuomone, kuri nebūtinai sutaps su Jūsų pažiūromis, tačiau toks ir tikslas – prieštarauti, klausti, ginčytis ir diskutuoti, kad pasiektume visiems labiausiai tinkantį sprendimą ;)

Mortos įkvėpimas po šių mokymų: http://www.skautai.lt/index/article/id/2442

Straipsnis susideda iš 2 dalių: dienoraščio ir išvadų. Neturintys laiko, noro ar galimybių skaityti visą straipsnį, galite praleisti dienoraščio dalį ir pereiti prie renginio išvadų. Jas lengviausia susirasti mygtukų „Ctrl“ + „F“ pagalba.

Dienoraštis

Prieš pradedant, noriu pabrėžti tai, jog šių mokymų pasiruošimui buvo skirta labai mažai laiko (tiek iš organizatorių, tiek iš dalyvių pusės). Iš anksto paruošti buvo tik programos „rėmai“, t.y. dienotvarkė, pagal kurią buvo žinoma, kuriuo metu bus kavos pertraukėlė, kada bus pusryčiai/pietūs/vakarienė ir kada vyks užsiėmimai. Visa kita buvo sukurta „čia ir dabar“, pagal dalyvių norus. Tokiu būdu buvo išvengta kalbėjimo niekam neaktualiomis arba visiems jau ir taip aiškiai žinomomis temomis, tačiau šiek tiek užgaišta laiko ties, regis, visiškai paprastais organizaciniais dalykais, pavyzdžiui: „Kokį „hashtag‘ą“ naudoti Facebook‘e, jei kelsime nuotraukas iš šių mokymų? Ar yra žmonių, kurie nenori būti paviešinti? Ar Jūsų skautų organizacija nebus apšmeižta už tai, kad vienas iš jos dalyvių fotografuojasi su „kitos orientacijos“ žmonėmis?“ – na, ir taip toliau. Jei nekreiptume dėmesio į šią nežymią problemytę (kurią, tiesa, gan paprasta panaikinti: kitą kartą tereikia įrašyti šiuos klausimus į dalyvių anketas, kurios pildomos registruojantis į renginį), tai toks „čia ir dabar“ mokymų organizavimo būdas, dėka aktyvaus dalyvių įsitraukimo ir noro bendradarbiauti su organizatoriais, visiškai pilnai pasiteisino!

21 diena:

Po ilgai trukusios kelionės ir persėdimo Frankfurte, beveik pirmą valandą nakties atvykau į Atėnus. Žinojau, jog tuo pačiu lėktuvu turėjo skristi dar 3 skautai, tad įsijungiau akyse „kaklaraiščių medžiojimo“ režimą ir, neilgai trukus, užtikau dvi Belgijos skautes. Po trumpos pažinties, prie mūsų prisijungė ir skautas iš Lenkijos, kuris pranešė, jog mūsų su mašina turėtų laukti skautas iš Graikijos. Išėję iš oro uosto visi trumpam nustebome – nors nė vienas iš mūsų nėra buvęs Indijoje, tačiau visų automobilių skleidžiami garsai bei eismo taisyklių „laikymasis“ (o tiksliau, toks įspūdis, kad jų net nėra...) būtent tą šalį mums ir priminė. Neilgai pabuvus garsų apsupty, mus pasitinka Christos. Visi jautėmės išsekę, todėl, sukrovę savo rakandus į bagažinę, turėjome jėgų tik klausytis vietinio skauto pasakojimų. Po valandos informatyvios kelionės (ar žinojote, kad Graikijoje apie 11 milijonų gyventojų, iš kurių net 6 milijonai gyvena sostinėje – Atėnuose?), pagaliau atvykome į prabangų viešbutį, kuriame ir praleidome visas ateinančias dienas. Vestibiulyje radome dar du skautus iš Belgijos, vienas iš jų – būsimas mano kambariokas. Įsikūrėme kambariuose, o tada, kaip įprasta, dušas, poilsis ir miegas.

Po trumpo ir neitin kokybiško miego (stereotipiškas posakis „ramus kaip belgas“ visiškai nepasiteisino. Ką padarysi, košmarus visi kartais sapnuoja...), keliavau pusryčiauti, kur visiems skautams būdavo šiek tiek nejauku (ir per 4 dienas sunkiai sekėsi prie to įprasti...), kai, vos spėjus atsigerti vieną gurkšnį iš stiklinės, pribėgdavo viešbučio darbuotojas, stiklinę pripildydavo iki viršaus, ir, su nuoširdžia šypsena veide, klausdavo: „Galbūt ledukų, pone? Arba sulčių, pone? Arba kavos, arbatos, pone? O galbūt šiaip ko nors trūksta, pone?“... Visi maloniai nustebinti tokio dėmesio, painiais viesbučio koridoriais keliavome į renginių salę, kurioje mūsų laukė pirmoji mokymų užduotis – susipažinimo žaidimai! Prikūrę įvairiausių vienas kito epitetų ir portretų, jautėmės tarsi vienas kitą pažinotume jau eilę metų – “perlipome” nejaukumo barjerą ir visiškai nebebijojome bendrauti. Sužinojome vienas kito lūkesčius dėl šio renginio, užrašėme klausimus ir problemas, kurias norėtume išsiaiškinti. Susitarėme dėl bendrų taisyklių, saugaus ir tinkamo būdo platinti informaciją. Ilgiausiai užtruko skirtingų lyčių, orientacijų ir giminių sąvokų aiškinimasis, kurių yra daugybė ir vienas į kitą panašių, tačiau turinčių esminius skirtumus (dalį terminų lietuvių kalba galite rasti čia: http://www.lgl.lt/zmogaus-teises/naudinga-zinoti/zodynelis/ ). Vėliau žaidėme įsikūnijimo į kitą asmenį žaidimą, kuris leido realiau suvokti, kaip jaučiasi ir su kokiomis problemomis susiduria žmogus, kuris yra kitos nei dauguma odos spalvos, orientacijos ar religijos. Iš pradžių turėjome išsitraukti žmogaus, į kurį “pavirsim”, apibūdinimą, o tada sustojome į vieną eilę ir laukėme klausimų. Jei į juos savo mintyse atsakydavom teigiamai – paeidavom žingsnį į priekį. Žaidimo pabaigoje susidarė trys linijos: toliausiai nuėjusioje - nepatiriantys jokių problemų, viduryje – patiriantys problemas tik tam tikrais klausimais, o nepaėję nė žingsnio – visur susiduriantys su problemomis. Žaidimo aptarimo metu išaiškėjo paprasta tendencija, kuo vyresnis žmogus – tuo sunkiau jam pritapti, jei tik šio žmogaus religija, pažiūros ar orientacija skiriasi nuo daugumos. Taip pat pastebėta, jog kuo žmogus vyresnis, tuo labiau jo pasąmonėje yra “įsišaknijusi” nuomonė, kas yra “normalu” ar “nenormalu”.

Vienas iš žmogaus apibūdinimo pavyzdžių:

Įsivaizduokite, jog esate į Europą neseniai atvykęs pabėgėlis iš Sirijos, kuriam yra 16 metų. Jūsų šeima neturi jokių pajamų. Negana to, jaučiate potraukį tos paties lyties atstovams. Ar nekils problemų, norint įstoti į savo šalies skautų organizaciją? Ar ten jaustumėtės visiškai saugus ir nediskriminuojamas? Ar nesijaustumėte nejaukiai persirengimo kambaryje būdami kartu su savo bendraamžiais? O miegodami vienoje palapinėje?

Išsakę savo mintis, keliavome karališkai pietauti (patarimas ateičiai: jei ruošiatės keliauti į Graikiją, NEbūkite vegetarais. Bent kol viešėsite šioje šalyje...). Niekas nespėdavo nei pasimelsti, nei skanaus palinkėti, nei savo maisto nufotografuoti, nes jis akimirksniu atsirasdavo alkanų skautų skrandžiuose. Po sočių pietų, kas ėjo, o kas jau ropojo atgal į salę, kurioje laukė kita užduotis – buvome paskirstyti grupelėmis po 4-6 žmones, kuriose turėjome pasitarti ir surašyti, kaip mes įsivaizdavome tikrą skautą (stiprus, riteriškas, pionerijos „meistras“), o kaip tikrą skautę (kukli, motiniška, nuoširdi), kokie tarp jų skirtumai ir panašumai. Tuomet buvo iškelta klausimų grandinė: ar normalu, jei, pavyzdžiui, skautė bus stipri, raumeninga, tampanti rąstus? O jeigu skautas bus ilgais plaukais, motiniškas ir kiekvieną užjaučiantis? Ar mūsų organizacijoje egzistuoja „vyriškos“ skautės ir „moteriški“ skautai? Ar į juos žiūrima tarsi į nenormalius? Ir apskritai, kodėl egzistuoja toks požiūris į žmones kaip į „normalius“ arba „nenormalius“? Kas nustato žmogaus „(ne)normalumą“? Ar, jei elgiesi ne taip, kaip dauguma elgiasi, tu automatiškai patampi „nenormaliu“?.. Nejutomis nuo diskusijų apie (ne)normalumą skautų tarpe, priėjome prie diskusijų apie vyrų ir moterų nelygybę kasdieniniame gyvenime. Staiga kažkas prisiminė tai, jog net sedėti vyrai ir moterys negali vienodai. Puikus to pavyzdys – „vyriškas“ sedėjimas „išskėtus kojas“ (angl. manspread): https://www.youtube.com/watch?v=oo6D4MXrJ5c&feature=youtu.be.

Po šio filmuko teko greitai užbaigti diskusijas, pasidaryti dienos aptarimą ir ruoštis kelionei į restoraną, kur mūsų jau laukė auštanti tradicinė graikiška vakarienė.

Grįžom turėdami jėgų tik miegui, tačiau mūsų vis dar laukė tarptautinis vakaras, kuriam turėjome pasiruošti žaibiškai. Po 15 minučių jau stovėjome su padengtu stalu pilnu gėrybių: karšta naminė gilių kava, juoda duona, varškės sūris, lietuviški saldainiai ir įvairūs suvenyrai. Išklausėme WOSM Europos skautų regiono pirmininko Andrea Demarmels bei Europos skautų regiono vadovo David McKee sveikinimo kalbas, „prisikultūrinome“, o tada, pagaliau, keliavome miegoti.

22 diena:

Po pusryčių, keliaujant į mokymų salę, mane pasišaukė vienas iš viešbučio darbuotojų ir paprašė, kad sekčiau iš paskos. Buvo visiškai neaišku, ko jis iš manęs norėjo, tačiau neilgam – nuvedęs į vieną iš koridorių, jis atidarė duris, kur sedėjo dar viena viešbučio darbuotoja. Pasirodo, kad jam tiesiog neapsakomai patiko Lietuvos skautijos atstovavimo kaklaraištis, tad jis norėjo šį pademonstruoti ir savo bendradarbei.

Antroji mokymų diena buvo pradėta žaidimu, kuriame 3 dalyviai panašiu į „sugedusio telefono“ principu turėjo perpasakoti vienas kitam išgirstą istoriją. Geriausias būdas lengviau įsiminti – pasinaudoti stereotipais. Išsiaiškinome, koks yra skirtumas tarp stereotipų, prietarų ir diskriminacijos. Išklausėme už LGBT teises jau 30 metų kovojančios organizacijos IGLYO (http://www.iglyo.com/) pristatymo ir sužinojome, kad ir Lietuvoje yra panašaus pobūdžio organizacija LGL (http://www.lgl.lt/).

Taip pat išklausėme Rainbow Scouting Austria (http://rainbowscouting.at/cms/english/) pristatymo, sužinojome, jog jie turi parengę pilną jaunimo programą, skirtą LGBT skautams, kurią, išvertus iš vokiečių kalbos, galima naudoti bet kurios šalies skautų organizacijoje.

Toliau – net 5 skirtingi workshop‘ai (komunikacija, IGLYO, Rainbow Scouting Austria, „coming out“ (atsiskleidimas), laisva tema). Jų metu sužinojau, kad patyrimo laipsnių programos kitose šalyse yra sudaromos kiekvienam skautui atskirai, nėra jokių privalomų įvykdyti punktų. Ilgai buvo kalbama dėl dvasinės programos – ką daryti, kai vyksta šventosios Mišios? Ar vadovas turi teisę versti skautus eiti į tokią dvasinę programą, net jei skautas nėra krikščionis? Kitų šalių skautai turi paprastą išeitį – asmeninis dvasinis laikas programoje. Principas paprastas – skautas, vos atvykęs į stovyklą, susiranda ir kažkaip pasižymi savąją nuošalią vietą, į kurią ateis asmeninio laiko metu ir pabus vienas su savo mintimis, pamedituos. Tokiu būdu išvengiama nelygybės tarp kitatikių skautų ir laiko švaistymo. Po workshop‘ų klausėmės ilgos Andrea kalbos apie problemas, su kuriomis susiduria WOSM, bei kaip jas bando išspręsti.

Atėjus vakarui, keliavome į jau kitą, tačiau ne ką mažiau nuostabesnį restoraną. Po trijų valandų vakarienės – kelionė į viešbutį ir miegas.

23 diena:

Po rytinio prasijudinimo žaidimo, laukė keturi workshop‘ai (trans-intersex, vietinės darbo grupės, sąmoningumo kėlimas, sąvokos). Visų aplankyti nepavyko, tačiau vis tiek daug sužinojom. Paaiškėjo, jog Suomija jau kelintus metus iš eilės naudojasi Rainbow Scouting Austria jaunimo programa ir turi virš 200 savanorių, kurie padeda darbo grupėse. Pasirodo, jog Belgijos skautai dirba prie didžiulio projekto, žaidimo, kuris bus tinkamas visų šalių skautams, ir kuris leis realiau suvokti, ką reiškia būti mažumos dalimi ir kodėl visi turėtų būti vienodai priimami. Skautas Mike iš Didžiosios Britanijos pristatė su LGBT skautais jau beveik 10 metų dirbančią darbo grupę (kuri, tiesa, tuo pačiu veikia ir kaip atskira draugovė) FLAGS (http://www.flagscouts.org.uk/). Pažaidėme įsiliejimo į netradicinę šeimą žaidimą (reikėjo kuo stereotipiškiau atvaizduoti, pavyzdžiui, du tėčius) ir išklausėme pristatymą apie LGBT, kurį Islandijoje rodo mokyklose, 8-15 metų vaikams. Toliau – laikas projekto, kurį turėjom pristatyti kartu su latviu sekančią dieną, planavimui.

Vakare – kelionė į Atėnų centrą. Aplankėme Akropolį (ne tą, kur Kaune ar Vilniuj, o tą tikrąjį), kur visiškai netikėtai sutikome senukus amerikiečius, kadaise aktyviai skautavusius, tada "pablūdijome" po miestą ir keliavome į dar vieną restoraną. Šįkart ne taip skaniai, tačiau ne ką mažiau užvalgę, dar šiek tiek paklaidžiojom po miestą ir, po maždaug dviejų valandų kelionės, vėl atsidūrėme viešbutyje.

24 diena:

Ryte išklausėme dar vienos problemos, su kuria susiduria LGBT žmonės, apibūdinimą. Tai sutarčių, leidimų, prašymų formos. Jei žmogus interseksualas, kurią lytį jam žymėti (jei nėra nurodyto „kitos“ lyties langelio)? O jeigu šeimoje yra du tėčiai, kuriam iš jų būti mama, o kuriam – tėčiu? Taigi, visos pildomos formos turėtų būti neutralios tiek lyčiai, tiek padėčiai šeimoje, taip būtų užtikrinta lygybė.

Liko kelios valandos projektų pristatymų pabaigimui, o tada – projektų pristatymas. Dauguma grupelių susidėjo iš 2 skirtingų šalių, o pačio projekto esmė – kažkas įgyvendinamo per trumpą laikotarpį (2-3 mėnesius). Idėjos visų projektų daugiau ar mažiau panašios, tačiau vyraujanti tendencija – darbo grupės įkūrimas. Didžiąją dalį mūsų (kartu su latviu) išsakytų projekto idėjų galima perskaityti prie šio straipsnio išvadų.

Išklausę paskutinio projekto pristatymo, pereiname prie viso renginio aptarimo ir padėkos žodžių. Galų galiausiai – bendra nuotrauka prie viešbučio, atsisveikinimai ir pažadai susitikti trečiojoje mokymų dalyje, kuri turėtų vykti rugsėjo mėnesį.

Kas jau iškeliauja, o kas pasilieka dar kelioms nuostabioms dienoms šioje įdomioje šalyje, bet apie tai – galbūt kada nors kitą kartą ;)

Išvados

• Renginio metu buvo stengiamąsi panaikinti ir iš savojo žodyno išbraukti tokias klaidingas sąvokas kaip “normali pakraipa” ar “nenormalus žmogus”. Prie šių klaidingų sąvokų vartojimo prisideda ir paskutiniu metu itin madingas užsiėmimas – tolerancijos ugdymas, kuris dažnai vykdomas aklai, klaidingai: “Tas žmogus nenormalus, bet pasistenkime su juo būti draugiški”. Geriausias būdas suvokti, jog nėra ir neturėtų būti tokio skirstymo kaip “normalus” ir “nenormalus” – atsidurti to “nenormalaus” vietoje. Tai padeda padaryti įvairiausi įsikūnijimo į svetimą asmenį žaidimai ir, žinoma, jų aptarimai.

• Mokymuose buvo pabrėžiama tai, jog skautai, reklamuodamiesi visuomenei neturėtų daryti tokios klaidos kaip mažumų ar žmonių su negalia išskyrimas. T.y. sakydami, kad „skautai yra visiems“, NEturėtume dar papildomai išskirti: „skautai yra visiems – tiek kurtiesiems, tiek gėjams, tiek juodaodžiams, tiek musulmonams“, nes tai savaime sudaro savotiškai atbaidantį įspūdį, jog skautai išties priima visus, tačiau žmonių „skirstymas“ skautų gretose išlieka (pamačius/išgirdus tokią žinutę, gali kilti tokio pobūdžio klausimų: “Kodėl buvo išskirtinai paminėti gėjai, bet ne hetereoseksualai? Juodaodžiai, bet ne baltaodžiai? Ar tai reiškia, jog skautai priima ir toleruoja gėjus/juodaodžius/musulmonus, tačiau vis tiek laiko juos nenormaliais, išskirtinais, turinčiais ypatingų poreikių?“). Taigi, skautų nešama žinutė turėtų būti aiškiai pabrėžianti, jog skautuose nėra „normalių“ ar „nenormalių“ – visi esame lygūs, visi priimami ir su visais bendraujama bei elgiamąsi lygiai/vienodai, tačiau, esant reikalui, pagalba su šypsena veide bus suteikiama kiekvienam paprašiusiam. Būtent tai ir buvo akcentuojama visų mokymų metu: nereikia gailiomis akimis žiūrėti į mažumų atstovus kaip į pagalbos reikalaujančias būtybes, dažniausiai netgi nereikia siūlyti pagalbos – užtenka tik to, kad visi aiškiai žinotų, jog yra laisvai kiekvienam prieinama galimybė prašyti pagalbos ir jos gauti.

• Kitų valstybių skautai turi tolerantiškesnį (kitas religijas išpažįstančių skautų atžvilgiu) šventųjų Mišių programos variantą – pabuvimas savo nuošalioje vietoje, kurią skautas išsirenka ir pasižymi vos tik atvykęs į stovyklą, visiškai vienam. Dvasinė programa ir tarnystė Dievui neturi būti suprantama kaip meldimasis ar dalyvavimas Mišiose, tai gali būti paprasčių paprasčiausia meditacija, kuri taip pat be galo svarbi dvasiniam vystymuisi.

• Su kitų šalių skautais geriau sveikintis dešine ranka. Ištiesti kairę ranką musulmonui būtų didelis įžeidimas (kairė ranka jų kultūroje – nešvarioji, purvinoji). Taigi, vienas iš nusistovėjusių skautiškų stereotipų, jog skautai sveikinasi kaire ranka, nėra teisingas.

• Patyrimo laipsnių programą kiekvienas vadovas turėtų pritaikyti kiekvienam skautui atskirai pagal jo turimas žinias ir gebėjimus. Neturėtų būti jokių punktų, kuriuos privaloma įvykdyti kiekvienam.

• Atsižvelgiant į kitų šalių skautų organizacijas, būtų pravartu Lietuvos skautijoje turėti darbo grupę, kurioje būtų užsiimantys (arba norintys užsiimti) su mažumomis ir jų jaunimo programa, galintys tiesiogiai konsultuoti atskirus vadovus ar netgi pačių mažumų atstovus.

• Yra sukurta daugybė įvairios medžiagos, kuria leidžiama laisvai naudotis visoms organizacijoms, tereikia išsiversti iš vokiečių, olandų, islandų, anglų kalbų. Ar atsiras savanorių, norinčių ir galinčių užsiimti šiuo darbu?

• Lietuvos skautija – vienintelė skautiška organizacija (bent jau iš priklausančių WOSM), kuri vis dar turi skirtingus skautų priesakus (skautė – kukli, skautas – riteriškas), o taip pat ir atskiras vyr. skautų programas. Ar tai graži tradicija ir išskirtinis bruožas, kuriuo privalome didžiuotis ir turime stengtis išsaugoti? Ar vis dėlto tai kliūtis, norint užtikrinti, jog LGBTIQ+ žmonės mūsų organizacijoje jaustųsi lygiaverčiais?

Galų gale, pažvelkime į mus pačius, ar visada atkreipiame dėmesį į aplink mus esančius? Ar visada pastebime, kaip jie jaučiasi? Ar visada užkalbiname nuliūdusį ir/ar vienišą žmogų? Juk visa tai susiję su neatsiejama skautavimo dalimi - budėjimu, tad... Budėkime!